Skraido ne tik paukščiai

Mūsų susitikimų pagreitis vis spartėja. Tik spėjom atsibučiuot Vilniuje – ir, Laumei Raganai švilptelėjus, patys nekantriausi spalio 3 d. sugužėjom į Aleksotą.

Čia patirto įspūdžio žodžiais nenusakysi: noris dainuot, skrist kaip vaikui, rankas į šalis išskėtus; mūsų šypsenos vis dar kabo nuo ausies ligi ausies.

Net neišmanom, kaip galėtume atsidėkot Laumytei-Nijolei ir šauniajam Sergejui, ką jau ten – visam Kauno aeroklubui.

Aeroklubo tarybos pirmininkas, karo lakūnas, pulkininkas leitenantas Eugenijus mums mielai papasakojo apie pasaulinio lygio istorijos ir kultūros paminklą – 1915 m. įkurtą S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą, kuriame kadaise minios žmonių laukė parskrendančios „Lituanikos“, kuriame aviakonstruktorius A.Gustaitis bandydavo savo lėktuvus, o jo vadovaujamos Lietuvos oro pajėgos kokybe pasivijo ir net pralenkė daugelį pirmaujančių Europos valstybių.

Turėjom laimės pastovėt ant istorinio grindinio, išmatuoti atstumus tarp išlikusių jau nunykusio pastato kertinių pamatų akmenų.

Kol iščiupinėjom aerodromą, skaisčiai plieskusi saulutė šoktelėjo virš debesų. Sergejus pakvietė pirmuosius drąsuolius išbandyti smagaus keturviečio lėktuvėlio. Vienam ekipažui sklendžiant oru, kiti grožėjosi oro akrobatų viražais, pozavo, oriai atsišlieję į lietuviškų orlaivių sparnus, per fotoaparato langelį gaudė gražuolius lakūnus ir vienas kitą. Kantrusis Sergejus kilo ir leidosi bene šešis kartus, kol iš paukščio skrydžio aprodė Kauną ir jo apylinkes labiausiai to troškusiems. Spygavom tarsi mokinukai, ypač užlėkę „ant kalnelio“, nuo kurio vieniems kojos su galva susikeitė vietomis, kitiems apsivertė kūliais skrandis, bet visi buvom laimingi kaip kažin ką. Pagalvojau, kad mielai kilčiau dar sykelį, tik jau be fotoaparato, mat jis gerokai trukdė pasigėrėt rudeniniais Kauno vaizdais. Tikiu, kad daugeliui mūsų meistrų, nepaisant storu debesų patalu aptraukto dangaus, nuotraukos išėjo kuo puikiausios. Pačias pačiausias padovanosim aeroklubui už tokią žavią šventę.

Nusileidus paskutiniam ekipažui, susirinkom prie stalo, kurį Nijolė pavertė tikru meno kūriniu: nubarstytas spalvingais klevo lapais ir raudonšoniais obuoliais, jis traukte traukė visus skraiduolius.

Sekmadienio vakaras, o skirstytis taip nesinorėjo, tarsi iš gero giminaičių baliaus. Pabirom vėl po savo miestus ir kaimus, išsivežę didžiulį bendrystės džiaugsmą.

Birutė