Fotoexpress kelionė į Minską

Į Minską keliavome kaip į galimų netikėtumų miestą, prisiklausę pačios įvairiausios informacijos. Perone mus pasitiko ryškiai mėlynas dangus ir besišypsanti fotografė ir karpinių meistrė Jelena Šalimo. Ji kaip sesuo globojo mus ir lydėjo visur – į viešbutį, J. Kupalos muziejų, fotoklubo „Minsk“ būstinę, pasaulinio garso prancūzų fotoparodą, ji parinko tinkamiausias vietas papietauti, kur nostalgiškai skambėjo mūsų jaunystės laikų muzika.

Jau per parodos atidarymą pajutome didelį minskiečių svetingumą, norą bendrauti. Vienas per kitą jie pasakojo apie miestą, savo veiklą jame, siūlėsi aprodyti lankytinas vietas, dalijo telefonus, improvizuotas vizitines korteles, mažyčius savadarbius suvenyrus, baltarusiškus laikraščius.

Muziejaus salėje buvo ne tik eksponuojami mūsų darbai, bet ir stovėjo atskiras stendas su informacija apie Fotoexpress.lt, su mūsų sąskrydžių nuotraukomis. Taip pat vieną nuotrauką iš parodos muziejus išsirinko dovanų – tai Alinos „Gyvenimo verpetuose“.

Po parodos atidarymo taip pat svetingai buvome sutikti pas savo naujuosius bičiulius fotoklube „Minsk“. Susipažinome su pripažintais Baltarusijos fotomeistrais. Žinia, jie turi 52 metų klubo istoriją, didelę patirtį ir savo patalpas, už kurias nereikia mokėti, todėl gali dažniau susirinkti aptarti darbų, pasidalyti patirtimi su auginama nauja pamaina, patekusia į klubą atrankos būdu. Apžiūrėjome jų laboratoriją, archyvą, kur saugomi ir lietuvių fotografų paveikslai. Mus taip užkabino jų nuotraukos, kad susibėgome ten ir kitą dieną. Klubo vadovas Jevgenijus Kaziulia mielai sutiko parodyti mums savo ir jaunosios pamainos kūrybą, o paskui ir tai, ką turi iš Lietuvos meistrų. Jautėme didelį estetinį pasitenkinimą ir ne vieno galvoje kilo kūrybinių minčių.

Pirmą giedrą ir ramų vakarą minskietis fotomenininkas Konstantinas mūsų šešetuką (viešbučio grupės branduoliuką) maloniai pavedžiojo po nakties žiburių nutviekstą miestą. Pakeliui aplankėme ir jo asmeninę parodą. (Beje, naktį miestas gerokai įspūdingesnis.) Tik vėlų vakarą atsisveikindamas mūsų palydovas prasitarė, kad rytoj būsiąs jo jubiliejus.

Neapsiėjome ir be specifinių nuotykių. Kai įsidrąsinome įamžinti Prezidentūrą (per pagarbų atstumą), iš tamsos netikėtai išdygo 3 omonininkai ir pasiūlė nukreipti objektyvus tik į fontaną. Žinoma, kūnu perbėgo šiurpuliukas, bet vyrai nebuvo pikti ir neliepė ištrinti kadrų. Įsakmesniu tonu kalbėjo prie Dianos prisistačiusios bobutės, kurioms nepatiko jos viražai aplink architektūros paminklus: „Kodėl jūs visą laiką fotografuojat cerkvę? Iš kur jūs?“

Domėjosi mumis ir patruliuojantys milicininkai, tiesa, ne visi pakliuvom į jų kontrolės lauką ir ne visiems reikėjo rodyti dokumentus ir kuprinės turinį.

Ganėtinai keblu, o sykiu ir linksma buvo tvarkytis su vietos pinigais, staiga patapus milijonieriais. Namie neleistume sau atsigerti alaus už 20 tūkstančių. Kai reikėjo paskutiniais rubliais atsiskaityti už paskutinius pietus, o dar suvokti, kiek tūkstančių arbatpinigių reikėtų palikti, mūsų vyrai dirbo išsijuosę, o mes, lūždamos iš juoko, stengėmės įamžinti tokį svarbų momentą.

Visko neišpasakosi, tai gali pajusti tik savo kailiu. Bet apskritai, nepaisant nieko, ši turininga kelionė visiems paliko didelį įspūdį – ačiū už tai Rimvydui, Dmitrijui ir visiems naujiesiems mūsų bičiuliams.

Birutė