Turbūt abiem keliauninkėms į Peterburgo fotomugę, Alinai ir Birutei, netrūksta avantiūrizmo. Sėdom į autobusą ir be palydovų, kurie padėtų kiloti lagaminus ir suteiktų saugumą klajojant naktimis su brangia aparatūra, išdardėjom. Rygą pasiekėm nepastebimai, mat autobuse ant kiekvienos sėdynės atlošo buvo po televizoriuką, taigi kiekviena žiūrėjom savo pasirinktus filmus ir mėgavomės karštu šokoladu. Naktinė Ryga prašėsi įamžinama, užtat neprailgo laukti ir transporto į Piterį. Naktį persnaudėm ant atskirų sėdynių pustuščiame autobuse – ir mums jau šypsosi Peterburgas. Netrukus atvyko mūsų parsivežti buto šeimininkas. Pasidėjom daiktus, ištiesėm ant čiužinių nugaras, atsikvėpėm ir – pirmyn. Čia pat metro ir tik keturios stotelės iki fotomugės. Kadangi pirmą viešnagės dieną renginių ten dar nevyko, buvo proga susipažinti su miestu.
Be perstojo spragsėjom fotoaparatais. Čia mus žavėjo viskas – nuo auksu žvilgančių cerkvių kupolų iki puriu ryškių lapų patalu nuklotų parkų. Priėjom kanalą, kuriame stovėjo mažas vienišas, žiemos miegui besiruošiantis laivelis. Vairininkas pasiūlė paplaukiot ir pamatyt miestą iš vandens. Kainos pasirodė kosminės, bet jis nusileido iki mūsų galimybių, ir mes tuo pasinaudojom, pačios pakoreguodamos maršrutą. Matyt, tokia nedengta plaukiojimo priemonė nepritaikyta plačiai ir nuo vėjo pasišiaušusiai Nevai, tad kai panūdom pamatyti kreiserį „Aurora“ ir įplaukėm į galingas upės bangas, liovėmės dainuot laivelyje skambančią „Lavandą“ ir šaudyt kadrus, tik gulėm ant dugno ir mintyse jau atsisveikinom su fotoaparatais, mąstydamos, kaip pačios išsikapanosim iš vandens su savo pūkiniais paltais. O čia dar ėmė vytis vandens policija. Pakėlusios galvas (tikros fotoligonės) dar spėjom juos nufotografuot. Mūsų laivelis stojo piestu, o bangos ritosi per nugaras. Ačiū Dievui, įplaukėm į ramų kanalą, ir policija, išsaugojusi mūsų gyvastį, toliau nebesivijo.
Išlipom, nusipurtėm kaip šuniukai ir ėmėm ieškot, kur pradžiūt ir sušilt prie puodelio karštos arbatos. Taip Peterburgą apgaubė sutemos. Vakarinis miestas nesidavė fotografuojamas, mat ėmė lyti. Baigėsi pirmoji diena.
Kitą rytą pirmiausia nuskuodėm į fotomugę. Tai kažkas panašaus į mūsų SNAP‘ą, tik visko daug daugiau, viskas vyksta ilgiau ir intensyviau. Beje, ir daug šviesiau. Visi reklamuoja savo produkciją, demonstruoja naujoves. Keturias dienas bėgiojom tame didžiuliame šurmulyje iš vienos paskaitos į kitą (kokie lektoriai! Vien Andrejus Kezinas ko vertas!), o vienu metu jų vykdavo 3–4, tad reikėjo rūpestingai atsirinkt ir spėt suktis. Čia ir žaidybiniai konkursai, ir praktinis fotografavimas, kuriam buvo pasitelkta šokėjų, gimnastų, vaikų, atsivežta motociklas, dviratis, įspūdingo dydžio muilo burbulų, į kuriuos telpa net pora žmonių; pozavo netgi ponis, senbernaras ir keli taksai. Žodžiu, visiems skoniams. Galėjai pyškinti nuotakas, Džeimsą Bondą, šokio ritmu mosuojantį pistoletu tarp savo žvilgančių gražuolių, arba „tikrą“ Merilin Monro balto ir lengvo lyg debesėlis šilko suknele. Daugiausia vyriškos giminės fotografų spiesdavosi prie nuogos spalvingos poloroidinės gražuolės ir merginos, vyniojančios savo lankstų kūną aplink stulpą. Mes ir pačios pabuvom modeliais, tiesa, kaip kuklios lietuvaitės, su drabužiais.
Mūsų paroda kabojo tarp kitų vertingų paveikslų ir masino žiūrovų žvilgsnius. Didelį įspūdį paliko Andrejaus Budajevo „Politinės metamorfozės“, paroda „Ažūrinis Peterburgas“, taip pat fotoknygos, išleistos 3D formatu.
Iš pradžių organizatorius A. Vasiljevas minėjo, esą po renginio visus paveikslus turės sunaikinti, tad mes paprašėm, kad leistų savuosius pasiimti. Paskui prie apskritojo stalo su kitais klubais (kur gavome iš A. Avdošino apdovanojimą – diplomą ir knygą su visų ten dalyvavusių klubų nuotraukomis, taip pat susitikom su palangiškiais) buvo nutarta, kad visi paveikslai keliaus per kitų šalių klubus, turinčius galimybių rengti parodas. Taigi pirmiausia mūsų nuotraukos pasieks Sibirą. Beje, palangiškiai suorganizavo bendrą visų norinčių dalyvių vakarinį pasisėdėjimą prie alaus bokalo ir pakvietė kitą dieną žygin į Peterhofą. Gaila, tąsyk mes jau turėjom kraut lagaminus.
Tarp visų įdomių renginių norėjosi pamatyt ir patį miestą, tad per pertrauką sugebėjom užsiropšti ant Izaoko (Isakijaus) soboro stogo – ši šventykla stovėjo prie pat mūsų maniežo. Iš ten atsivėrė atvirukiniai vaizdai.
Gimtadienio proga leidau sau aplankyti Ermitažą. Magėjo viską nuglostyti jei ne fotoaparatu, tai bent akimis. Po keturių valandų gėrėjimosi sustojau prie vieno Polio Delarošo paveikslo ir pajutau, kaip tvenkiasi ašaros. Tai buvo ženklas grįžti iš šitos grožio karalijos.
Vakare kavinėj vaišinomės šventiniu šampanu. Kai visai sutemo, aplankėm visą parą dirbantį knygyną, iščiupinėjom vertingas knygas ir „pagrojom“ vaikiškomis, leidžiančiomis juokingus garsus, – galima nors kartą per metus pasijusti mažomis mergaitėmis.
Vieną pusdienį buto šeimininkas nuvežė mus į Carskoje Selo. Lyg būtume persikėlę į pasaką. Ant baltutėlaičio sniego švietė geltoni lapai, vakarinė saulė žaidė paauksuotuose rūmų išraitymuose, tvenkiniai jau buvo aptraukti pirmuoju leduku, baltai apklotos eglutės priminė, kad ne už kalnų Kalėdos. Na, o Gintaro kambario net neįmanoma nupasakot. Prisisunkę to grožio grįžom į miestą ir buvom pavaišintos rusiškomis kulebiakomis – pyragais su mėsa (paršelio formos) prie barščių ir saldžiais pyragėliais, su kelių rūšių uogiene viduje, – prie arbatos.
Kiek bendravom su vietiniais – gatvėj, muziejuj ar tarp fotografų, – visi labai gražiai minėjo Lietuvą. Kaip malonu girdėti gerus žodžius apie savo šalį. Manau, nuvežusios į Rusiją dalelę mūsų krašto, to įspūdžio apie Lietuvą nesugadinom.
Birutė
