Žirgas – vienas iš tų gyvūnų, kuriam turbūt nėra abejingų. Vieni jais rūpinasi, jodinėja ir tampa neperskiriamais draugais, kiti bent iš tolo gėrisi jų grakštumu ir didybe.

2013 metų vasarą Orinta supažindino mus su šaunia žirgyno „Perkūno žirgai“ savininke Laima Martinavičiene. Po pirmos viešnagės susitarėme, kad galėsime čia, Būdos kaime, lankytis visais metų laikais ir bet kuriuo paros metu, aišku, iš anksto susitarę. Taip pamažu ėmėme jaukintis šiuos mielus gyvūnus, ieškoti tinkamo rakurso, suprasti, kada žirgas gerai nusiteikęs, o kada nerimsta. Jie taip pat prie mūsų priprato ir nepasikuklindavo obuolių ar duonos patys išsitraukti iš mūsų kišenių. Sykį vienas vos neatsikando Alinos fotoaparato, prirėmęs prie girdyklos, bet palaižęs nusprendė, kad tai nėra pats skaniausias daiktas.

Fotografavom dailias jojikes, stebėjom, kaip joms paklūsta ir tie sunkiausiai valdomi, o ir patys galėjom pasimėgauti jodinėjimu. Buvo ir baimės, kai išsigandęs žirgas stojo piestu ir ėmė nešioti mūsų raitelę nuo vienos kiemo tvoros prie kitos, o mes spaudėmės į kampus, kad išvengtume skaudžios kanopos. Panūdę užfiksuoti saulėtekio žirgyne akimirkas, sykį nusibeldėme ten gerokai per anksti ir daugiau kaip valandą sušalę maklinėjome po rudens nakties gaubiamas pievas. Yra tekę fotografuoti žirgus, šuoliuojančius ežere. Čia jau reikėjo ne tik nebijoti su fotoaparatu bristi iki pilvo į ežerą, bet ir sugebėti vandenyje mikliai pasitraukti žirgui iš kelio. O koks grožis, kai išsimaudę žirgai bando „nusišluostyti“ vandens likučius, voliodamiesi po pienių pūkus!

Birutė