Susitikimo „mozaika“

Sausio 31-oji. Mūsų susitikimo Kėdainiuose diena! “Nu, blyn!” – visiškai fotografavimui netinkantis šeštadienis: žvarbu, drengia įkyrus lietus. Dangus - niūriai pilkas. Ar gamtos akibrokštai paveiks susitikimo nuotaiką? Įneš pataisų į fotosesijos aprangos kodą? Juk bjauriai darganai, įkyriam vėjui – juokų darbas sudarkyti tarpukario Lietuvos orių (bet „neonoravų“ !) damų ir elegantiškų džentelmenų kruopščiai pasirinktą garderobą.

Bet džiaugsminga susitikimo nuotaika, šiltos emocijos ir laukiantys pietūs geros nuotaikos blyninėje „Nu, Blyn“ išsklaidė visas fobijas dėl prasto oro. Fotosesija įvyko! Projektas nesužlugo!

Ar gal būti kitaip, kai tarp „Fotoexpress“ komandos narių- fotografų ir modelių - vyrauja supratingumas? Juolab kad modeliai buvo kūrybiški, iniciatyvūs ir savo charizma užvedė fotografus.

Taigi fotosesija netruko prabėgti. Beje, kaip ir pietūs, kurių paprastas meniu tiko ir gurmanams, ir tradicinio maisto mėgėjams. Kreminė moliūgų sriuba su česnakiniais skrebučiais, „Kėdainių blynai su mėsa“ – pats tas atšiauroką žiemos dieną gomuriui pamaloninti!

Atsipūtus po sočių pietų ir pafotografavus Kėdainių senamiestį, atėjo metas pajudėti į „Ąžuoloto“ sodybą Keleriškių kaime. Ten laukė fotomenininkės Monikos Požerskytės paskaita. Teorinėje jos dalyje menininkė gvildeno portreto fotografavimo subtilybes, o praktinėje – visiems norintiems padėjo įtvirtinti įgūdžius, nešykštėjo naudingų patarimų.

Po paskaitos nestigo kitokios veiklos: aptarėme, ką nuveikėme per metus, apžvelgėme perspektyvą, pasidalijome nuomonėmis ir būsimų darbų sumanymais, numatėme susitikimų datas, išrinkome asociacijos prezidentę (Alina, dar kartelį – sveikinimai!) ir Garbės prezidentą (Rimvydai, su tavim – kaip už mūro!).

Pagaliau į gilų vakarą atėjo metas parodyti, kokių nuotraukų iš kelionių turime savo kolekcijose. Per septynias dienas Dievas sukūrė pasaulį. O mes per penkias valandas virtualiai apkeliavome didžiąją jo pusę. Matyt, kol esame „alkani fotografijos“ (čia fotomenininko R. Dichavičiaus posakis), tol nuotraukų apžvalgos iki pirmųjų gaidžių mums – nė motais.

Neįprasti europiečio akims Irano provincijų (Khuzestano, Farso, Jazdo, Isfahano) vaizdai Orintos pristatyme tiesiog nokautavo. Birutės Simanavičienės nuotraukos panardino į savitą Šanchajaus gyvenimą ir atvėrė duris į pikantišką kinų virtuvę - užtvindė akis devyniomis galybėmis įvairių patiekalų iš jūros gėrybių bei kitokių padarų. Albina pateikė įspūdingą kaleidoskopą iš Balkanų šalių (Serbijos, Albanijos, Bosnijos, Juodkalnijos). Jos lakoniški maršrutų aprašymai – puikus dalykas. Mėgstantiems rengti kelionių ciklus vertėtų įsidėti į galvą: „Netingėk trumpai aprašyti nuotraukų. Jei sumanysi kurti savo kelionių tinklaraštį, šių aprašymų vertė bus auksinė“.

Ritos įdomios ir savitos nuotraukos padėjo geriau pažinti Slovėniją, Kroatiją. O kur dar Dmitrijaus romantiškai šiltas įspūdžių pateikimas iš klajonių po Vokietijos miestus – Filingeną, Štutgartą, Ulmą. Miuncheną? Kur jaukus Venecijos, Veronos žavesys ir siautulingas karnavalo šėlsmas Jovitos bei Michos nuotraukose?! Kur gyvūnų šėliojimai iš „Longleat Safari“ parko bei „ekstrymas“, kurį jie suteikia fotografuojančiajam (Birutės Šimonienės reportažas)?! Na, o Eugenijos nuotraukos iš Šveicarijos kalnų, sutikite, galėtų padabinti prestižišką kelionių žurnalo viršelį. Saulė savo reportaže iš Maroko dovanojo dangiško Afrikos grožio ir karščio. Judita, pakviesdama į Norvegiją, visus gaiviai atvėsino ir nuvedė paslaptingais trolių takais.

Įžymias vietas lengva atpažinti iš pagrindinių objektų, kraštovaizdžio nuotraukų. Bet Alina pasielgė kitaip ir „pasuko į šoną“ – Turkiją pristatė fotografuodama žmones, šunis, kates. Tad jos reportažas originaliai išsiskyrė iš kitų (pamenate, ką akcentavo M. Požerskytė? Geros nuotraukos kelias prasideda nuo idėjos!).

Kas dar? Asociacijos „admirolai“ Alina ir Rimvydas pamalonino visus dovanėlėmis. Gera buvo paimti į rankas naujus asociacijos nario pažymėjimus, marškinėlius su „Fotoexpress“ logotipu, teorinę fotografijos literatūrą. Ačiū, už ją tariam Fotomenininkų sąjungai. Ir, žinoma, pasveikinti Nijolę – ji mūsų asociacijos gretose.

Lyg ir viskas! Tiesa, o kur savikritika? Štai ji: prastai, kad tradicinių šokių, dainų ir žaidimų nebuvo! Prie kėdžių pasturgalius prilipinę tik virtualiai judėjome – „blaškėmės“ po pasaulį projekciniame ekrane. Bet... Kaip ten sakoma? Nėra klaidos, kurios negalima būtų taisyti .

Vida