Apie susitikimo džiaugsmą, gyvo bendravimo smagumą ir kitus dalykus
Pirmyn į Užupį – į kavinę, įsikūrusią ant Vilnelės kranto! Koks puikus jausmas susitikti gyvai! Juk paskutinį kartą buvome susibėgę prieš pusantrų metų Palangoje (2020 m. sausio 24-25d.). Pirmas realus susitikimas po visus užknisusio karantino! Gaila, kad Mažeikiai toli nuo Vilniaus. Būtų arčiau, nėra abejonių, kad mažeikiškės atskubėtų susitikti. „Džiazuoti“ ir leistis į spontaniškai sumanytas keliones jos mėgsta. Tą puikiai įrodė fotografuodamos Lietuvos bažnyčias.
Karantinas leido skaudžiai pajusti, ką reiškia netekti kelionių ir po Lietuvą, ir po svečias šalis. Jis privertė izoliuotis, apriboti savo mėgstamas veiklas, keisti planus ir kt. Nors pasikeitę svarbūs gyvenimo planai kartais varo iš proto ir veda iš pusiausvyros, nė vieno iš mūsų tas nelemtas karantinas neišbalansavo. Priešingai – dar plačiau atsivėrė mūsų akys (oi, kaip to reikia gaudant auksinį kadrą!). Dar labiau visi trokštame naujų įspūdžių, emocijų. Ar tik ne šis troškulys ir pašnibždėjo mūsų prezidentei Alinai ištarti šiuos žodžius : “Rugsėjo 11- 12 dienomis (arba 18-19) renkamės į didįjį susitikimą pasivertę velniais ir raganomis“.
Betgi nederėtų užbėgti už akių ateities įvykiams. Metas aptarti, ką veikėme susibūrę prie didelio stalo Užupio kavinės terasoje. Savaime suprantama, pirmiausiai pasidžiaugėme oru. Jis buvo kaip užsakytas – nei per karštas, nei per šaltas. O prognozuoto surūgusio dangaus ir lietaus – nė kvapo! Mes – šaunuoliai. Per kelias kavinėje praleistas valandas sugebėjome aptarti ne tik karantininius metus (kiekvieno pasakojimas intrigavo!), bet ir pakomentuoti savo parodą „Lietuvos bažnyčios“. Ši paroda yra eksponuojama Lietuvos MA Vrublevskių akademijoje. O kur dar tarpusavio šnekų šnekelių vinguriavimas? Argi įmanoma be jų apsieiti, kai ir susitikimo džiaugsmas, ir šaltas alus liežuvį atrišinėja?
Pusantrų metų gyventi karantininiame pasaulyje ir bendrauti tik ekrane, tai – kaip medų laižyti per stiklą. Virtuali „tikrovė“ vagia paprasto žmogiško bendravimo džiaugsmą! Ar ne todėl taip smagiai per fotosesiją vartėmės žolėje Užupio kūdrų parke ir pozavome Michaelio valdomam dronui? Beje, generalinę repeticiją jau buvome padarę pievelėje priešais kavinę. Laisva, bohemiška Užupio atmosfera suteikė abiem fotosesijoms ypatingo prieskonio. Michos dronas kilstelėjo jas į aukštą lygmenį! (O dabar, kad šis teiginys būtų patvirtintas faktais, būtina peržvelgti dronu darytas nuotraukas, kurias atrinko Alina).
Atskiro paminėjimo vertas ir jaukus mūsų bastymasis po Užupio gatveles ir kiemelius. Ką gali žinoti, galbūt netgi žymus Holivudo režisierius A. Hičkokas būtų neatsilaikęs prieš jėgą, kurią skleidė mistiškas kai kurių kiemelių grožis. Pakerėjo ir mus vieno iš jų fotogeniškas paslaptingumas. Tad ekspromtu surengėme momentinę fotosesiją. Gaila, kad reikalai reikaliukai išvijo Dmitrijų, Rimvydą, Jovitą ir Michaelį į kitas erdves. Kiemelio aplinka buvo fantastiška. Čia puikiai tarp savęs sutarė ir minimalistinio darželio vasariškos gėlės, ir makabriškas plakatas rusų kalba: „Ulica smerti“, ir išblukęs veidrodis, ir daug kitų dalykų. Užupyje kaskart gali atrasti kažką naujo (Orinta, kaip gidė, 100 proc. tai patvirtins). Tas atradimo džiaugsmas – puiki paskata kitoniškai sukomponuotam kadrui ar neišmėgintam rakursui rastis ir t.t. Net ir Užupio konstituciją galima skaityti ne kartą bei vis kitaip įamžinti. Juk ne kiekvienoje konstitucijoje deklaruojama teisė tingėti.
Koks būtų šio mažojo vilniečių ir kauniečių susitikimo apibendrinimas? Lakoniškas: planuokim, gyvuokim, klestėkim! Beje, Birutė ir Orinta tai ką tik įrodė – tapo Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje vykusio Japonijos ambasados organizuoto nuotraukų konkurso „Sakuros Lietuvoje“ nugalėtojomis. Birutės nuotrauka buvo atrinkta į geriausių nuotraukų dvidešimtuką, o Orinta tapo laureate (kategorijoje „Sakuros ir žmogaus ryšys”). Mielosios mūsų kolegės, širdingai jus sveikiname ir džiaugiamės.
Iki didžiojo susitikimo rugsėjyje, pašėlusios raganaitės ir velniukai!
Vida
