Parodos Gimę Vasario 16-ąją atidarymas
2018 m. vasario 12 d. šventiškai išpuoštuose Vyriausybės rūmuose įvyko iškilmingas parodos „Gimę Vasario 16-ąją“ atidarymas. Taip čia buvo pradėtas švęsti Valstybės 100-metis. Įžanginį žodį tarė Ministro Pirmininko patarėjas S. Malinauskas, su artėjančia valstybės švente ir gimtadieniais nuotraukų herojus sveikino Ministras Pirmininkas S. Skvernelis ir padovanojo kiekvienam jų po Trispalvę. Atidarymo šventėje dalyvavo ir į Vyriausybės posėdį besirenkantys ministrai.
Artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, norėjau ta proga nuveikti ką nors šventiško, pradžiuginti bent keletą tautiečių. Su entuziazmu priėmiau Alinos idėją fotografuoti žmones, gimusius vasario 16 dieną.
Iš pradžių savo nuotraukų herojų ieškojau per gausų būrį draugų ir pažįstamų, bet tas šaltinis nebuvo beribis. Tada pasitelkiau socialinius tinklus ir... maža nepasirodė. Norinčių dalyvauti projekte atsirado keturženklis skaičius. O projektas jau buvo beveik persiritęs į antrą pusę.
Palaksčiau po Lietuvą tikrai nemažai. Reikėjo apimti dar plačiau, bet pristigo laiko. Tarp portretuojamųjų atsirado ir užsienio lietuvė, ir Lietuvoje gyvenantis užsienietis. Į Izraelį, aišku, nereikėjo skristi, Ievutė, viena iš mano nuotraukų herojų, pati grįžo šventėms aplankyti saviškių. Na, o korėjietis Taesok gyvena Vilniuje, Lietuva jam tapo antraisiais namais, čia ir šeimą sukūrė. Prieš eidama su juo susitikti, peržvelgiau tos šalies istoriją, išmokau tarti korėjietiškai „labas“ ir „ačiū“.
Pradinė mintis buvo įamžinti solidaus amžiaus, jau daug nuveikusius tautiečius. Paskui pamaniau, kad reikia parodyti kuo įvairesnę Lietuvą. Portretus „pastiprinau“ informacinėmis lentelėmis su nuotraukų herojų mintimis.
Absoliuti dauguma mano herojų – patriotai iš prigimties, tarsi pažymėti ypatingu Vasario16-osios ženklu. Jie su saviškiais išradingai švęsdavo ir anais laikais, kai tas buvo draudžiama. Vis pagalvoju, ar man tiesiog pasisekė būtent tokius sutikti, ar apskritai atėjimo į šį pasaulį diena lemia ir žmogaus pasirinkimą. Nesu naivi, žinau, kad yra visokių tautiečių, bet tikėkimės, kad tarp tokią dieną gimusiųjų abejingų savo kraštui tėra mažuma.
Neieškojau modelių iš žurnalų viršelių. Važiuodavau fotografuoti dažniausiai net neįsivaizduodama, kaip tie žmonės atrodo. Džiaugiuosi, kad man plačiai atsivėrė daugelio jų namų ar darboviečių durys, o dažnai ir širdys. Pas vieną močiutę tik po dviejų valandų bendravimo įstengiau pertraukti pokalbį ir pasakyti, ko atvykau, – jai taip svarbu buvo išsipasakoti.
Su daugeliu išgyvenau jų linksmas ir liūdnas gyvenimo istorijas. Iš tų žmonių pasisėmiau išminties ir patyriau daug šilumos. Žaviuosi jų drąsa ir energija, jų paprastumu ir nuoširdumu. Be savo tiesioginio darbo, jie rūpinasi ekologija, lietuvybės palaikymu užsienyje, likimo nuskriaustųjų gyvenimais. Vyresnieji daug drąsių ir gražių žygių yra padarę sovietmečiu. Ne vienas jų stovėjo Baltijos kelyje, budėjo prie Sausio 13-osios barikadų. Tikiu, kad ir jaunieji bei mažieji mano modeliukai išaugs gerais žmonėmis.
Į pirmąjį parodos atidarymą susirinko beveik visi mano herojai su savo artimaisiais ir draugais. Vyko tokia šilta ir tikra artėjančio Lietuvos ir jos žmonių gimtadienio šventė. Man buvo taip gera visus tarsi gimines apkabinti. Iškepiau jiems pavaišinti obuolių pyrago, o arbatos ir kavos parūpino Vyriausybės kanceliarija. Smagu, kad į parodos atidarymą atėjo ir būrys fotoexpresiečių. Būtų buvę dar smagiau, jei visas būrys mūsiškių būtų išdrįsęs imtis šios temos, tada būtų aprėpta daugiau Lietuvos žmonių.
Jau praėjus keleriems metams, galiu pasidžiaugti, kad su kai kuriais nuotraukų herojais ryšys nenutrūko iki šiol: ir susiskambinam, ir susirašom, ir susitinkam.
Birutė
