Pajust Žemaitiją ir atsisveikint su pavasariu!

„Jei žemaitis nesikuolys (=nesigirs),  anū Perkūns trėnks“. Šis  žemaitiškas posakis – kaip čia buvęs įžangai apie kelionę  į Telšius. Tik posakį reikia   perfrazuoti. Taigi: „Jei fotoexpresietis atidės suplanuotą kelionę dėl prasto oro, jį Perkūnas trenks“. Netrenkė, nes... Kaip sumanėm, taip padarėm! Atvykom į Telšius puikiai nusiteikę. Nė motais buvo sinoptikų gąsdinimai: „Vasariškos dienos tuoj pabėgs iš Lietuvos!“; „Šiluma šį savaitgalį nelepins – smarkiai atšals, pliaups lietus, šalies vakaruose siautės stiprūs vėjai“. Viskam buvome pasiruošę! Kaipgi kitaip?  Juk Birutė išvakarėse (gegužės 24-ąją) visiems išsiuntinėjo elektroninę  žinutę: „Prieš važiuodami peržvelkit orų prognozę ir atitinkamai apsirenkit:). Kad nebūtų paskui biuletenių ir valstybės biudžeto nuosmukio:)“.

Na, pirmyn į ekskursiją po Telšius! Ties turizmo informacijos centru jau laukia gidas. Jis mums atskleidė daug įdomių istorinių faktų. Užsukome į jaukią, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią. Ją 1536 m. įkūrė karalius Žygimantas ant vienos iš septynių kalvų. Nuo šios kalvos prieš visų akis atsivėrė puiki ir miesto, ir Masčio ežero panorama.

Dviejų valandų kelionė pėsčiomis po senamiestį neprailgo.  Visus suintrigavo legendinis Žemaitijos totemas - skulptūra „Meškos pėda“. Vieni ją fotografavo, kiti prie skulptūros pozavo, treti savo pėdą spraudė į  meškos letenos įspaudą. Kaipgi kitaip pasisemsi žemaitiškos galios?

Ne mažiau fotoobjektyvų dėmesio sulaukė ir skulptūra „Pakyla“. Įsiminė ant jos šonų išraižyti žodžiai: „Galvuok, kon saka. Žuodis žeid. Netiliek! Žuodis gyda. Sakyk, kon galvuoji. Žuodis skir. Netiliek! Žuodis jung!“  Puikiai tie žemaičiai viską sudėliojo: žodžiams - ankšta, o minčiai - erdvu!

O kur dar neišdildomi įspūdžiai po pasivaikščiojimo palei Didžiąją žemaičių sieną? Joje įmontuotos devynios plokštės, kuriose žemaitiškai įamžinti svarbiausi Žemaitijos ir visos Lietuvos įvykiai. Nuodėmė būtų nepaminėti ir Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros bei jos reljefinių durų, kuriose ne tik išguldyta visa Žemaitijos krikšto istorija, bet ir puikuojasi žymiausių asmenybių bareljefai.

Galima būtų vardyti ir vardyti daugybę įspūdingų turistinių objektų, ties kuriais ganėme savo fotoaparatus. Bet šiam kartui pakaks. Telieka apgailestauti, kad nepavyko įsiprašyti į ekskursiją po sūrio „Džiugas“ namus-muziejų. Pasirodo, norinčiųjų čia pakliūti - daugybė. Eilė -  keliems mėnesiams į priekį. Bet... nėra padėties be išeities! Muziejaus kavinukėje Alina su Gintu, Rimvydo prašymu, nupirko solidų „šmotą“ „Džiugo“ sūrio (24 mėnesių brandinimo!). Kadangi tą šeštadienį aplinkybės susidėliojo tiesiog fantastiškai: visas namas- viešbutis „Džiugo kalnas“  priklausė tik jiems (sunku patikėti - jokio administratoriaus, aptarnaujančio personalo ar kitų svečių!),  visi ir sualmėjom į svečius pas Aliną bei Gintą.

Kaip praėjo vakaras? Šauniai, gyvybingai! Pakako ir pasikalbėjimų, ir karštų diskusijų. Laiko mėgautis įvairiais gardumynais ir brandžiu sūriu – taip pat buvo į valias. Rimvydai, Orinta, kauniete Birute, patikėkit, „Džiugo“ skonio subtilybes geriausiai atskleidžia užtepėlė su datulėmis ir sausas baltas vynas. Čia - toks subtilus paerzinimas, kad kitąkart sudalyvautumėt :)

Betgi metas palikti Alinos ir Ginto „palocius“, puikią studiją antrame  aukšte ir ištarti „sudie“ nuotaikingai salotinei fotosesijai. Beje, kas buvote atsivežę žalsvą skėtį, taip puikiai derėjusį prie mūsiškės aprangos 50 žalių atspalvių ir plačių šypsenų?

Tai, kas išvykoje patirta, išjausta, užfiksuota, dabar atspindi tik sustingusios  nuotraukų akimirkos: vienur – prie Germanto ežero smarkus vėjas žaismingai darko mūsų plaukus; kitur – metalinis velnias, „prižiūrintis“ apžvalgos aikštelę, kviečiasi mus į savo kompaniją; trečiur – baltai žydintys švyliai dabina ežero pakrantę ir rodos, kad daug mažų  debesėlių nusileido paišdykauti į pievą. Gal ir kitąmet būtų verta išsiruošti į kelionę per pavasarinį švylių žydėjimą?  Kas už fotosesiją tarp baltų pūkuotukų?..

Vida