Šių metų ataskaitinį susirinkimą subendrinom su gražia mūsų kompanijos nario – Šančių berniuko Gintaro gyvenimo sukaktimi. Mažeikietės ir vilniečiai susibėgom į Kauną, būsimąją Europos kultūros sostinę, kur mūsų jau laukė kolegos kauniečiai. Vilniaus įgulai pakeliui teko pademonstruot raumenų jėgą – buvo užsiožiavęs mūsų „busiukas“. Gal kad vežė brangų, 600 eurų vertės, krovinį – fotomenininkų spaudą kiekvienam nariui. Viskas baigėsi laimingai, nereikėjo eit pėsčiomis ir leidiniai pasiekė mūsiškius.

Miestas pasitiko „ilgai grojančiu“ lietumi, bet mes metėm jam iššūkį ir visi 13 leidomės į planuotą ekskursiją. Pradėjom nuo Kristaus Prisikėlimo bazilikos – didžiausios bazilikinės bažnyčios Baltijos šalyse. Nuo jos apžvalgos aikštelės atsiveria daili Kauno panorama, tik gaila, cepelino spalvos dangus vaizdą kiek suprastino. Įžengus į bažnyčią net sunku įsivaizduoti, kad ši šventovė, vos tik pastatyta, buvo paversta Radijo gamykla, kad vietoj kryžiaus sovietmečiu stirksojo TV antena, o ant varpinės – užrašas „Cлава КПСС!“

Paskui nusileidome Žaliakalnio funikulieriumi ir patraukėme sušilti į Laisvės alėjos „Spurginę“. Joje ne tik pasmaguriavome spurgomis – šeimininkė, dirbanti čia nuo anų tolimų laikų, mums papasakojo ir šios įstaigos istoriją.

Neskubėdami ir pasidairydami perėjome Laisvės alėją, aplankėme fotografijų parodą, Šv. Gertrūdos bažnyčią ir atsidūrėme rožių žiedlapiais nubarstytose Rotušės prieigose. Čia, pačioje Kauno širdyje, įsikūręs ir miesto muziejus. Jame smalsiai apžiūrėjome viską – nuo mamuto danties iki burmistro tualeto, nuo skliautuotos kalėjimo kameros, kur gali save prisirakinti grandine, iki puošnios santuokų ceremonijų salės. Joje ir santuoką parepetavome, o ką gali žinoti, gal dar kuris iš mūsų čia atliks tokias apeigas. Muziejuje gavę senovinių lietuviškų valgių receptų (vėžiai su batviniais, bebro uodegos, cidonijų saldėsis ir pan.), sujudome ieškoti ir kūniško peno.

Mūsų jau laukė šventinis stalas su alaus bokštais restorane „Avilys“. Jame alumi ne tik vaišinama – jis čia ir gaminamas. Kaip tai vyksta, papasakojo ir aprodė šeimininkai, surengę mums ekskursiją.

Kilodami gintarinio gėrimo taures į Gintaro sveikatą, nepamiršome tarp tostų ir pasifotografuoti – o kaipgi be šito. Fotosesijos mus pralinksmina ne prasčiau nei alus. Ypač kai persirenginėji beveik užstalėje, o vikresnieji šį procesą paparacina.

Šventinėje aplinkoje aptarėme nuveiktus ir būsimus asociacijos darbus, pasidalijome įspūdžiais, ką kuris nuveikė, kur keliavo, ką įdomaus patyrė. Apsvarstėme mintį vasarą galbūt patraukti link Latvijos pajūrio. Kad ir kur susitiktume, žinom, kad visada tai bus šauniai praleistos valandos, kurias vėliau bus miela prisiminti. O Gintarui šį susitikimą teprimins ir Dimos žmonos Laimutės karpinys „Gyvenimo medis“.

Birutė