Jūra, kopos, smėlis... Brendi krantu ir nelauktai atsiduri „mirusiame“ miške: nubėganti banga apnuogina nugludintus pušų kelmelius ir šaknis. Iš toli tų kelmų neatskirsi nuo akmenų – blizgūs, žaismingai saulės zuikučių nubučiuoti... Gal būtent taip prieš tūkstantmečius užgimė gintaras... Tai neliūdėk, ar girdi pušys bangomis šnara: „Aš grįšiu pas tave gintaru...“ Saulėta meilės istorija tęsiasi!