KELIONĖ PO INDIJĄ SU ŠYPSENA IR AŠTRIAIS PRIESKONIAIS
Pagaliau po 15 metų, nuo tada, kai išgirdau draugės pasakojimus apie Indiją, ir aš susiruošiau pamatyti ir patirti tą šalį. Kai jau apvažiuota tiek įvairių šalių, tai Indija nebešokiravo, bet stebino. Yra ką pamatyti, yra kur palandžioti, bet ne su turistine grupe.
Šį kartą neišsiplėsiu rašydama apie visą kelionę išsamiai. Nes vis tiek nei nuotraukos, nei aprašymai neperteiks Indijos dvasios, kvapų, garsų ir mano pojūčių.
Indijos Respublika – valstybė Pietų Azijoje. Šiaurės vakaruose ribojasi su Pakistanu, šiaurėje – su Kinija, Nepalu, Butanu, rytuose – su Mianmaru ir Bangladešu. Vakaruose prieina prie Arabijos jūros, rytuose – prie Bengalijos įlankos. Sostinė – Naujasis Delis (Delio miesto dalis). Indijoje kilusios religijos hinduizmas, budizmas, džainizmas ir sikhizmas. Atvykusios įvairių tautų bendruomenės, misionieriai įtvirtino krikščionybę, judaizmą, zoroastrizmą, islamą ir kitas religijas.
Miestai ir architektūra
Senasis Delis – tai gyvenamasis ir pramonės rajonas. Čia daug rytietiškų turgaviečių ir monumentalių pastatų iš Didžiųjų Mogolų epochos. Tad pažintis su Deliu prasidėjo pasivažinėjimu rikša chaotiškomis Čandni Čouk turgaus (Chandni Chowk market) gatvelėmis. Dardėjom, tratėjom siaurom Delio gatvelėm, tik spėjom žvalgytis į visas puses ir žiūrėti, ar kam kojos nepervažiavom.
Apžiūrėta Džama Masdžido (Penktadienio mečetė), kuri dabar restauruota – pati didžiausia mečetė Indijoje. Indijos vartai (India Gate). Kutub Minaro minaretas (Qutub Minar) ir jo kompleksas, kurį 1199 m. pastatė pirmasis musulmoniškas Delio valdovas Kutab ud Din Aibakas mieste įsitvirtinusiam islamui atminti. Tai vienas aukščiausių pasaulyje (72,5 m) plytų mūro minaretas su įvairių epochų istoriniais pastatais.
Puškaras – miestas prie švento Puškaro ežero (Pushkar Lake), pagainiojom balandžius, pasigrožėjom panorama, stebėjom žmones, karves ir šunis... Besileidžiant saulei skubėjome pajodinėti ant kupranugarių. Reikėjo suspėti nujoti iki Taro dykumos (Thar desert) prieigų ir pamatyti saulėlydį.
Iš pat ryto saulei dar nepatekėjus pasiruošėme žygiui į Puškaro kalną (Ratnagiri Hill). Sutemos dengė statų kelią link 1,5 km aukštyje įsikūrusios Brahmos žmonos Savitri šventyklos (Savitri Temple) – nuo jos atsivėrė Puškaro miesto panorama su daug beždžionių. Puškare, turinčiame vos 20 tūkst. gyventojų, yra 400 šventyklų. Anksčiau šį miestą buvo pamėgę hipiai, todėl į jo pusę traukė dvasingumo paieškomis besidangstantys „žolės“ mėgėjai. Jie žinojo, kur ir iš ko Puškare gauti nelegaliai stumdomo hašišo.
Džaipuras (Jaipur) – rožinis miestas. Ambero tvirtovė (Amber Fort) – hinduistinė tvirtovė, sudaryta iš daugybės pylimų ir vartų, atrodo kaip atskiras miestas, kuris ilgą laiką buvo karaliaus rezidencija. Taip susipažinom su buvusia Indijos valdovų prabanga.
Gyvenome tradicinės architektūros viešbutyje – havelyje. Labai keisti tie viešbučiai, į išorę nėra langų. Kambarių langai ir durys išeina į koridorių.
Kadangi mieste viskas buvo uždaryta, nes HOLI šventė, tad sustojom tik prie garsiųjų Vėjų rūmų (Hawa Mahal) – iš raudono ir rausvo smiltainio statytos sienos, kadaise skirtos karališkųjų šeimos moterų pamaloninimui – siena su daug mažų langelių suteikė joms galimybę iš arti stebėti miesto festivalius, o pačioms likti nepastebėtoms.
Toliau kelias vedė į Agrą. Pakeliui apžiūrėjome laiptuotą Abhanerio šulinį. Tai vienas iš didžiausių ir seniausių žinomų laiptuotų šulinių. Šie šuliniai – tai viduramžiais Indijoje sukurta vandens sistema, kuri padėjo dykumos kraštui apsirūpinti vandeniu sausros metu, o kartu ir atsivėsinti nuo kaitros. Šalia Abhanerio šulinio stūksojo sena šventykla, sakė neveikianti. Į visas šventas vietas Indijoje reikia aukštai lipti laiptais. Ir ką manot... ogi durys atvertos, matosi altorėlis ir šalia sėdi brahmanas. Užrišo po siūlą, palaimino, nusifotografavo ir visi laimingi...
Agra. Tadž Mahalas (Taj Mahal) – vienas iš pasaulio stebuklų. Indijoje meilė įvairialypė ir amžina – būtent apie tokią – graudžią, penktojo mogolų imperatoriaus Šachdžahano (Shah Jahan) ir jo mylimosios Mumtaz Mahal meilę pasakoja dar 1630 m. pastatytas mauzoliejus.
Žmonių daug, bet netiršta. Teritorija nemaža, tad visi išsiskirsto. Tik, aišku, norint pasidaryti nuotrauką Tadž Mahalo fone, teko išstumdyti vietinius ir turistus.
Vietiniai indai pasirodo labai mėgsta fotografuotis, kaip ir kinai, ir ypač su baltaodžiais. Tad vėl buvome žvaigždės, o dar pasipuošę sariais, tai išvis eilės stovėjo, kad nusifotografuotų...
Pasirodo nuo mūsų viešbučio stogo matėsi Tadž Mahalas, rytiniame rūke.
Paslaptingasis miestas Orča XVI a. ant Betvos upės krantų. Jį pastatė Bundelų dinastijos radža Rudra Pratap – jam atrodė, kad naujajai sostinei ši vieta tiko idealiai. Orcha – tai gražus viduramžiškas miestas, kur senoji indiškoji šikarų architektūra persipina su islamiškąja. Orcha garsi šventyklomis, rūmais ir buvusių valdovų kapais, miesto teritorijoje ir už miesto, žemdirbių laukuose, išlikusiomis daugybe mažų šventyklėlių.
Džehangirmahalas – labiausiai lankomi elegantiški, įtvirtinti XVII a. rūmai, buvo pastatyti vieno svarbiausių Bundelos valdovų radžos Bir Singh atvykimo proga. Vakare stebėjome dievo Ramos garbinimo ritualą Ram Raj šventykloje, į kurią kiekvieną dieną susirenka daugybė piligrimų. Saulėlydis prie upės, vaizdas su šventyklų bokštais.
Kadžuraho (Khajuraho) gyvenvietė dėl jame esančio šventyklų komplekso yra vienas iš didžiausių turistų traukos centrų religingoje Indijoje. Šventyklos pastatytos Čandelų dinastijos valdovų dešimtame–vienuoliktame amžiuje. Kadžuraho komplekse buvo apie 85 hinduistų ir džainistų šventyklos (9–13 a.; apie 20 jų gerai išlikusios) užėmė 21 km2 plotą (jos buvo apjuostos gynybine siena su aštuoneriais vartais; pasaulio paveldo vertybė nuo 1986 m.). Šventyklų išorė gausiai dekoruota bareljefais. Juose greta dievų vaizduojami žmonės, dirbantys įvairius darbus, –amatininkai, muzikantai, gyvūnai. Apie dešimtadalį bareljefų sudaro įvairių tantrinių sueities praktikų vaizdiniai ( – Kandarija Mahadeva šventykla (1050 m. hinduistų šventykla, skirta Šivai). Šie statiniai siejami su Tantros ezoterika, seksualinės sueities praktika ir aistrų transformavimu į išsivadavimą.
Kandarija Mahadeva – džainistų šventykla. Kaip supratau, čia gyvena vienuoliai, pasiekę aukščiausią lygį. Jie vaikšto nuogi, gali valgyti mėsą. Čia yra meno muziejus, vyksta susitikimai su žmonėmis (turbūt sekėjais). Mes apėjome teritoriją, apžiūrėjom šventyklas. Senosios tamsios taip pat gausiai puoštos bareljefais.
Šalia Varanasio yra miestelis Sarnatas (Sarnath). Tai legendinė vietovė, pastatyta dar III a. prieš Kristų. Tikima, kad būtent čia Buda savo sekėjams sakė pirmąjį pamokslą apie budizmo principus. Ši vieta pritraukia budistų piligrimus iš viso pasaulio. Tad vaizdelį pagyvino atvykę budistai savo oranžiniais apdarais ir piligrimai. Pasivaikščiojome po Sarnato budistinį kompleksą: šventyklą, stupą, išlikusius vienuolyno pamatus bei muziejų, kuriame saugoma gražiausia Budos skulptūra.
Varanasis – tai kultūrinis ir religinis Indijos lopšys, įkurtas šventosios Gangos upės pakrantėje. Varanasis laikomas taip pat vienu iš seniausių vis dar gyvenamų pasaulio miestų. Vietinių gyventojų legendose minima, kad jį prieš 3 000 ar net 5 000 metų įkūrė pats Šiva – vienas iš trijų galingiausių induizmo dievų. Į Varanasį atkeliauja piligrimai iš viso pasaulio.
Pervažiavom Varanasio gatvelėmis tuktukais ir perėjome pėsčiomis – tarp automobilių, dviračių, tuktukų, žmonių, karvių – nerealiai daug visko, o jau triukšmas (kokia čia dvasinė ramybė, čia išprotėti galima!). Taip vakare prasispraudėme iki Gangos upės pažiūrėti Gangai skirtą ceremoniją (Ganga aarti). Visos ceremonijos Indijoje vyksta arba prieš tekant saulei, arba po saulėlydžio. Žmonių begalė tiek sausumoj, tiek ant vandens valtyse. Taigi meditavau su fotoaparatu terasoje, kur nusipirkome vietas iš vietinių, kad būtų geriau matyti. Šviesa, dūmai, smilkalai, muzika...
Anksti ryte vėl kėlėmės 4 val. ir patraukėm ta pačia kryptimi link Gangos. Ir ką jūs manot –miestas nemiegojo, eismas tik šiek tiek sumažėjo... Pasiekę pakrantę sėdom į valtį ir išplaukėm saulės pasitikti ir pasidairyti po Varanasį. Miesto pastatai išties įspūdingai atrodė ir dar prieblandoj, tokie keisti, seni, niūrūs... Kiek pastebėjau, iki Gangos yra daug atskirų, plačių nusileidimo laiptų. Jie, matyt, irgi šventi, kaip ir Ganga, tad ant jų nevalia lipti su batais. Indai tiki, kad Ganga yra visa ko pradžia ir pabaiga, šios upės pakrantėje atlieka religinius ritualus, kiekvieną rytą ir vakarą maudosi joje, taip pat skalbia rūbus ir dar pila į buteliukus šventą Gangos vandenį ir jį parduoda gatvėje.
Praplaukiant matėsi medituojantys žmonės ar einantys praustis, moterys su drabužiais stovėjo vandenyje ir meldėsi... Kaip sakant, gyvenimas verda. O toliau priplaukėme Manikarnikos ghate, kur liepsnojanti amžinoji kremacijos ugnis palaiko niekada nenutraukiamą kūnų deginimo procesą, kuris išlaisvina velionį iš žemiškos priklausomybės ir perkelia jo sielą pas susitelkusias dievybes.
Indijoje visi miestai turėjo savo kvapą, gal nuo skirtingų smilkalų ar dar ko... Ir karvės tuntais nevaikšto. Viena kita stoviniavo, bet joms ten tiesiog nebėra vietos, kur gulinėti. Tai kokį vieną kitą turistą snukiu pastumia, gerai, kad ne ragu...
Indija tokia didelė ir tokia įvairi, kad, norint susipažinti su ja, reikia dar kelis kartus sugrįžti, tik į kitas vietas, nuo Himalajų iki pietų kranto. Maistas toks skanus ir gausus, kad valgytum ir valgytum... nors ir aštrus.
Gyvūnai ir transportas (svarbiausia kelionės traukiniais)
Nusileidę iš Amber Forto, važiavom į netoli esančią teritoriją su drambliais. Pasitiko mus dideli, papuošti drambliai ir net išpaišyti spalvotais ornamentais – pasiruošę Holi šventei. Visada norėjau pajodinėti ant dramblio. Kad atsisėstum į ložę, teko lipti laiptais tarsi į kalną, norint pasiekti dramblio nugarą. Įdomus jausmas, drambliai pajudėjo lėtai žingsniuodami, ėjo pro krūmą, užsimanė paėsti, nusiskabė šakelę, pažiaumojo ir toliau keliavo. Apsukom ratuką aplink namus ir atsisveikinom su drambliukais. Šie drambliai ne darbiniai, jie kaip dekoro elementas per šventes.
Dar apie šventas karves – pasirodo, ne visos karvės yra šventos, kaip kalba pas mus. Karvė pakeičia savo statusą į šventą tuomet, kai kokia nors šeima sulaukia stebuklo, pvz., sunkiai sirgęs žmogus pasveiksta ar nuotaka sėkmingai išteka, ar kažkas panašaus. Tai šeima už suteiktą malonę iš dievo jam aukoja savo patį brangiausią turtą – karvę, paleisdama ją į laisvę. Tokiu būdu karvė tampa šventa. Ir šventa viskas, kas iš jos išeina.
Pirma kelionė indišku traukiniu (dieniniu). Traukinys vėlavo, bet kelionė iki Džansi (Jhansi) užtruko apie 2,5 valandos ir dar pavalgyti davė. Reikėjo matyti, kaip lydėtojai į traukinį sumetė mūsų lagaminus, tiesiog tambure sukrovė. O atvažiavus prisistatė kiti ir, juos iškraustę, susidėjo ant galvų po du ir pradėjo nešti. Mes žiūrėjome išsižioję, kaip cirke... Paskui bėgome iš paskos iki autobuso aikštelės.
Antras naktinis nuotykis – traukinys į Varanasį. Teko dar palaukti VIP kambariuke užsieniečiams (su tualetu). Bet visos merginos jau smiginėjo, tiesiog lūžo ant lagaminų. Perone vietiniai irgi laukė traukinių, kas miegojo, kas nosis sukišę į mobiliakus buvo. Kaip ir viso pasaulio stotyse. Su visais lagaminais susigrūdom į vagoną, ojojoj, kiek mažai vietos. Paprastas miegamasis vagonas (vadinamasis plackartas): 6 vietos vienoje pusėje, 2 kitoje. Tai man teko trečias aukštas. Apatiniuose gultuose jau miegojo indai. Palydovas atnešė patalynės užvalkalus, tiksliau, didelę paklodę. Man užteko ir pasikloti, ir apsikloti. Pagalvytė buvo labai maža, bet aš turėjau savo užvalkalą, kad maloniau būtų dėti galvą. O po pagalve dar ir fotokuprinę pasidėjau. Kai norėjosi miego ir įkalėm dezinfekcinio, tai greit užmigom ir miegojom iki ryto. Į Varanasį atpūškavom apie 11 val. Iš mano nuotykių traukiniais visgi geriausias buvo Egipto naktinis.
Žmonės ir šventės
Važiuodama per Indijos miestus klausiau, koks yra Indijos menas, ar galima kažkur jį pamatyti? Atsakymas buvo: Indijoj meno nėra... Neturėjau net ką pakomentuoti. Tad keliaudama turėjau tikslą rasti Indijos meno. Ir radau. Nuo Džahangyro rūmų, gražiausių Bundelos mokyklos tapytų freskų Orčoje iki laiptuototojo Abhanerio šulinio ir buvusių rūmų, statytų viduramžiais, bareljefų muziejaus po atviru dangumi. Taip pat radau tapytų paveikslų ir išpieštų sienų Orčos viešbutyje. O pačiame miestelyje klestėjo gatvės menas. Taigi pro karves, žmones ir tuktukus fotografavau piešinius ant sienų, labai gražūs piešiniai trijų ar keturių stilių. Štai taip, kas ieško, tas randa. Išpieštos tvorų sienos buvo ir kituose miestuose, bet mačiau tik pravažiuojant.
Džaipure (Jaipur) vakare sutemus gatvėje grojo muzika, susėdusios indės, pasipuošusios sariais, dainavo. Tai va, nemokamas koncertas buvo (kurio aš ir norėjau). O paskui prasidėjo atrakcija, tą laužą uždegė, ugnis kaip žiebė, net teko atsitraukti nuo gatvės. Čia, pasirodo, buvo Holi šventės pradžia. (Mums sakė, kad laužą dega naktį, tai va ir netiesa). Tada indai nusiavę šlepetes ėjo link laužo ir suko ratus aplink jį. O baigiant degti, smilkė savo atsineštas augalų šluoteles arba kiti pasisėmę žarijų nešėsi jas namo. Tai šventas reikalas. Dar lauže buvo lėlė (kaip mūsų Morės) ir ją turėjo išgelbėti iš liepsnų. Nespėjau pastebėti, kada ją ištraukė (taip indai prikelia pavasarį).
Kitą dieną po pusryčių mus išjudino būgnų garsai... šventė gi... Pasipuošę drambliai jau stovėjo prie viešbučio vartų. Nes Džaipūre kovo 8 d. šventė Holi. Šios šventės metu linksmindamiesi indai tepasi ir barsto ryškių spalvų dažus, dalijasi saldainiais ir laistosi spalvotu vandeniu. Tai užsienio svečių viena mėgstamiausių Indijos švenčių. Tad ir mes turėjome tų spalvotų miltelių ir truputį pasigražinom, kad neišsiskirtume iš minios. Linksma, gatvėj triukšmas, šypsenos, spalvos, nepabuvęs nesuprasi, kai net nepastebi, kaip tave įtraukia į beprotybę... Vėliau dar nuvažiavom į atskirą teritoriją (įleidžiami tik užsieniečiai), kur vyko koncertas ir buvo galima saugiai pilstytis dažais...
Agroje dar kitos dienos rytą buvo numatyta išvyka į privačią vienos šeimos teritoriją, kur organizuojami renginiai. Švęsti Holi atvažiavom mes ir dar kažkokia grupė. Pasitiko tratantys būgnai (be jų niekaip) ir tranki muzika. Taip ir prasidėjo linksmybės; pradžioj nedrąsiai tepėm vieni kitus dažais, paskui pūtėm, paskui pilstėm, o kai į tūsą įsiliejo kažkas iš vietinių, iš karto visi pradėjo šokti, pagavę transą... Per pertraukėlę šeimininkai paruošė vaišes. Stalas lūžo nuo visokių užkandėlių su padažais. Buvo skanu. Ir darėsi jau karšta. Kaip ir užteko jau visko.
Kažkada mintyse tik norėjau pamatyti tikras indiškas vestuves ir prašau – norai vis pildosi, ir su kaupu. Orčoje, mūsų viešbutyje, vyko vestuvių ceremonija. Galėjau ne tik pamatyti, bet ir dalyvauti jose, kaip svečias fotografas. Super. Čia mes trys entuziastės parbėgę į kambarius tik palikom rakandus ir išbėgom į vestuves, nes būgnai jau tratėjo ir kažkas vyko... Nubėgę į apačią prie įėjimo, pirmiausia paklausėm, ar galėtume čia būti ir fotografuoti. Vadybininkė ir kiti, aišku, mus pakvietė ir vis papasakodavo, kas čia vyksta ir kas dar bus. O buvo visko: ir baltais aprėdais pasipuošęs jaunikis ant balto žirgo, ir auksinės karietos, ir jaunojo svitos šokiai – palydėtuvės į pagrindinę aikštę. Na, labai gražu. Ir būgnininkai iš širdies grojo. O scenoje plyšavo gyvos muzikos ansamblis. Aš įsimaišiau į fotografų hovadą, tai buvau prie pat jaunosios ir jaunikio. Štai pagaliau visi sulaukė jaunosios, pasipuošusios raudonais apdarais, nešinos kažkokia grandine, veidas buvo uždengtas nuometu. Iš paskos ėjo merginų ir moterų palyda. Ir štai pagaliau susitiko su jaunikiu. Jaunikis nuėmė nuometą ir abudu užlipo ant scenos, kur stovėjo auksinis sostas (prieš tai tame soste sėdėjo jaunikis su, matyt, vyriausiuoju pabroliu). Dar ant scenos sulipo visi fotografai, filmuotojai ir apšvietėjai. Kitos dienos rytą būgnai vėl pradėjo tratėti. Čia dabar kas??? Išbėgom pažiūrėti. Koridoriaus terasa buvo pilna svečių. Pasirodo, buvo atnešti neštuvai, į kuriuos įsėdo jaunoji ir buvo išnešta iš šių rūmų. Taip ir baigėsi indiška pasaka...
Būna linksmos šventės, būna ir liūdnos, nors indams tai ne liūdesys, jų apskritai visiškai kitas požiūris į gyvenimą...
Gangos upės pakrantėje buriasi vediniai šventikai – brahmanai, padedantys paprastiems žmonėms atlikti reikiamus ritualus. Aplinkui matėme visokių personažų, bet tokių jau labai atsidavusių jogų neteko pamatyti. Gal jie pasislėpę kažkur prie šventyklų. O saulei patekėjus indai su lauknešėliais eina į šventyklas melstis, tai gatvelėse net kamščiai susidarę, eilės stovi... ir darbai pas juos nuo 11 val. prasideda iki saulėlydžio, paskui vėl į šventyklas.... Nesuprantu aš jų, bet ir nereikia...
Indija 2023
