Ugnikalnių žemė Gvatemala
Gvatemala – žemė, kur rūksta ir snaudžia ugnikalniai, kur gyvena didžiosios Majų civilizacijos mažieji Majų žmogeliukai. Kur krikščionybė susipina su majų kultūra ir egzistuoja naujas darinys – sinkretizmas. Kur kalnų apsuptyje tyvuliuoja didžiuliai ežerai ir teka bekraštės upės su mangrovėmis ir begale paukščių. Kur spalvinguose kalnų miesteliuose ir kaimeliuose žmonės vaikšto apsirengę dar spalvingesniais drabužiais. Kur kiekvienoje gatvėje, name ar autobuse plyšauja muzika, nori nenori eini pasišokinėdamas ir linguodamas... o eiti sunku vis į kalną ir į kalną...
Žemėlapyje Gvatemala – tai nedidelis žemės lopinėlis Centrinėje Amerikoje. Vakaruose ir šiaurėje ribojasi su Meksika, šiaurės rytuose – su Belizu, pietryčiuose – su Hondūru ir Salvadoru; rytuose prieina prie Karibų jūros, pietuose ir pietvakariuose – prie Ramiojo vandenyno, 14,9 mln. gyventojų, sostinė – Gvatemala. Nuo aukščiausių ugnikalnių: Tachumulko (4220 m, aukščiausia Gvatemalos viršūnė), Takanos (4093 m), Aketanango (3976 m.), Santa Marijos (3772 m), Fuego (3763 m, aktyviausias Centrinėje Amerikoje), Atitlano (3537 m) iki požeminių urvų. Temperatūrų skirtumai nuo 0 iki +32. Gamta nuo ugnikalnio pelenų dulkių iki žalių ir drėgnų atogrąžų miškų, truputis lietaus, truputis rūko, relaksas virš debesų palydint ir sutinkant saulę. Yra gyvūnų: elnių, beždžionių, jaguarų, tapyrų, upėse – krokodilai. Gausu paukščių. Tai nepakartojama...
Reikėjo priprasti prie laiko juostų skirtumo. Kai visi Lietuvoje valgė pietus, mes, kitoje Atlanto pusėje, dar tik kėlėmės ir pradėdavome naują dieną. Rytas prasidėjo puikiu saulėtekiu. Nuo mūsų viešbučio stogo matėsi Antigvą supantys kalnai ir trys vulkanai: užgesęs Agvos vulkanas, veikiantis Fuego ir snaudžiantis Aketanango. Skanūs ką tik paruošti pusryčiai sušildė kūną (rytas šioje vietovėje vėsokas, apie +14) ir mes su gera nuotaika iškeliavome pasivaikščioti po Antigvos miestą. Jaukus ir spalvingas miestukas, kolonijinio stiliaus architektūra. Už aukštų namų sienų slėpėsi nepaprastai jaukūs kiemeliai, viešbučiai ar maži restoranėliai. Įeini pro duris, o ten atsiveria erdvės. Gvatemaloje populiarus gatvės maistas. Vis kažkas kepa, verda, parduoda.
Miestas kadaise buvo labai turtingas, čia buvo daug turtingų didžiųjų religinių ordinų vienuolynų. Viename jų, dominikonų vienuolyne, šiandien įkurtas vienas brangiausių miesto viešbučių.
Gvatemaloje važinėja labai spalvingi autobusai, amerikietiški, iš aukcionų nupirkti buvę mokykliniai autobusai, visi skirtingi, išskirtiniai, kiekvienas vis kitokiu vardu. Tad ir mes užsimanėm jais pasivažinėti. Susiradom tinkamą maršrutą ir važiavome į gretimą miestelį. Pralėkėm 8 kilometrus su vėjeliu ir trankia muzika.
Miestelyje San Antonio Aguas Calientes jau laukė vietinio audėjų kooperatyvo narės su vakariene. Pateiktas tradicinis naminis majų maistas. Inde karštas sultinys, į kurį reikėjo įsidėti ryžių, daržovių ir mėsos, o tada valgyti. Po sočios vakarienės moteriškės papasakojo apie audimo amatą ir apie rūpesčių lėlyčių gamybą. Teko ir patiems pasidaryti po lėlytę. Tai gili tradicija – kai turi kokį rūpestį ir nori, kad jis išnyktų, tokią lėlytę einant miegoti reikia pasidėti po pagalve, o ryte ją sudeginti ir rūpestis turi išnykti. Kuo didesnė problema, tuo didesnė lėlytė. Tokios lėlytės nebegalima pasilikti ar padovanoti kitam, nes rūpestis niekur nedings. Jie tuo tiki labai stipriai ir sako, kad padeda. Paskui žaidėme majų vestuves, sužinojome apie draugystės, merginimo, piršlybų bei kasdieninio gyvenimo papročius.
Kitą rytą turėjome viską susikrauti kopimui į ugnikalnį ir palikti daiktus kolegoms, kurie nekops į Aketanangą ir kitą dieną juos turės paimti į autobusą. Aštuoniese ryžomės ekstremaliam iššūkiui kopti į Aketanango penktą aukščiausią viršūnę Centrinėje Amerikoje, kuri siekia 3976 metrus virš jūros lygio. Nakvynė bazinėje stovykloje – 3500 metrų.
Dviem džipais išvažiavom link kaimelio San Jose Calderas, kur dar užsukome pasiimti šiltų kepurių, pirštinių ir lazdų, kas neturėjo.
Teko keliauti į viršų pėsčiomis iki bazinės stovyklos 3500 m. Oras retėjo, ėjom neskubėdami ir grožėdamiesi nuostabiais kalnų vaizdais. Stovyklavietę pasiekėm, įsikūrėm milijono žvaigždžių viešbutyje – nameliuose su daug miegmaišių, be jokių patogumų. Saulė švietė, debesys kabėjo jau žemiau akių lygio. Žvalgėmės aplink, fotografavom, o vulkanas Fuego vis spjaudėsi dūmų kamuoliais.
Trečią valandą nakties pabudusi, nusprendžiau nerizikuoti sveikata ir, kad nereikėtų grįžti nuo pusiaukelės, į ugnikalnio viršūnę nelipau. Sėdėjau visą naktį ant suoliuko susisupusi į miegmaišį ir kaifavau, iki patekėjo saulė. Stebėjau, kaip keičiasi vaizdas, ir fotografavau. Džiaugiausi, kad aš visgi ten, kur taip norėjau būti, ir grožiuosi nuostabiausiu vaizdu. Kiekvienas pasiekia savo viršūnę, aš – 3500 metrų. Pagaliau apie 8 val. sugrįžo mūsų nugalėtojai, džiaugiausi už juos, kad visi pasiekė Aketanango viršūnę. Tai buvo įspūdinga, ekstremalu, sunku ir net labai sunku, iššūkis, savęs išbandymas ir, kaip vienas pasakė, „kitiems rekomenduočiau, bet pats nelipčiau“. Pailsėjus kelias vedė žemyn, dar buvom pavaišinti pusryčių blynais su medumi ir kakava.
Nusileidę nuo klanų, plaukėme link miestelių San Juan La Laguna ir Santiago Atitlan. Pirmasis San Juan La Lagūna miestelis pilnas šurmulio ir ypač daug spalvų mozaikos. Kiekviena miestelio gatvelė vis kitaip papuošta. Tai skrybėlėmis, tai plevėsuojančiais kaspinais, tai spalvotais šviestuvais. Namų sienos išpaišytos spalvingais paveikslais.
Šiame miestelyje lankėme ir kelis kooperatyvus. Kavos, kakavos / šokolado, audimo.
Paskui atplaukėme į miestelį – Santiago Atitlan. Tai grynai majų gyvenamas miestelis, kur susipažinome su niekad negirdėtu reiškiniu – sinkretizmu. Kas tai yra? Tai ne religija ir ne gyvenimo būdas. Tai skirtingų religijų elementų (teologijos, mitologijos, simbolikos) susiliejimas ir sujungimas. Gvatemalos atveju tai krikščionybės ir išlikusių vietinių tikėjimų elementų jungtis.
Šiame miestelyje, be tradicinių bažnyčių, yra ir keistos bendruomenės namai. Ta bendruomenė garbina tokį stabuką – Maximoną (tariama „Mašimonas“). Toks juokingas medinis dėdė, aprengtas kostiumu ir apkarstytas kaklaraiščiais. Rūkantis ir geriantis, ir priimantis turistų pinigines aukas. Bendruomenės nariai vyrai kasdien budi prie šio stabuko, geria ir rūko kartu su juo, nes tiki, kad tik taip gali įsiteikti šiam dievukui.
Net ir miestelio katedros altoriuje šis stabukas garbingoje vietoje. Ir aš Mašimonui už kaklaraiščio užkišau pinigėlį, tuomet galėjau viską fotografuoti ir net prisėsti šalia ir parūkyti. Tad linksmai parūkę kartu baigėme dienos nuotykius.
Kitą dieną patraukėme šalies gilumon ir lankėme mažus kalnuose esančius majų kaimelius. San Andres Xecul, Salcaja, kaimelio bažnyčios fasadas ypač įspūdingas. Niekur tokio fasado nemačiau. Kadangi tądien buvo šeštadienis, bažnyčioje vyko ceremonijos: dvejos vestuvės, penkerios krikštynos ir penkiolikmečių mergaičių palaiminimas. Bažnyčia pilna vietinių gyventojų, moterys apsitaisiusios gražiausiais spalvingais rūbais. Ir visos ceremonijos vyko vienu metu. Grojo linksma muzika, visos ceremonijos buvo filmuojamos. Mūsų niekas neišvijo, tik keistai į mus žiūrėjo ir nesislėpė nuo fotoaparatų. O mes matėmės visur ir buvome kaip Guliveriai liliputų šalyje.
Vakarop kelias vedė namo kalnų serpantinais. Saulė leidosi už kalnų ir mes pamatėme spalvingas vieno kaimo kapines. Tad išlipome iš autobusiuko ir užsukome pasižvalgyti.
Dar vieni pusryčiai ir išvyka link Čičikastenango. Buvo sekmadienis, o tai reiškia bažnyčios ir savaitinio turgaus diena šiame miestelyje. Visai dienai buvo uždarytas centras, nes čia suvažiuoja aplinkinių kaimų žmonės. Vieni parduoda, kiti perka. Labai įspūdingas daržovių turgus: didžiules morkos, ridikėliai, bulvės ir labai prinokę skanūs pomidorai.
Miesto centrinėje bažnyčioje įdomu buvo stebėti krikščionių religijos ir sinkretizmo elementų samplaiką. Majų papročiu kiekvieno miesto bažnyčia stovi aukščiausioje vietoje. Priešais ją keli vyrai uždegę smilkynes. Viduje taip pat deginama daug žvakių prie kiekvieno altoriaus ir bažnyčios centre. Žmonės meldžiasi grupelėmis, kai kuriose grupėse buvo ir majų dvasiniai vadovai. Ir mes turėjome susitikimą su dvasiniu vadovu. Dalyvavome majų pirties rituale. Labai įdomi patirtis. Mus priėmusioje šeimoje keliose kartose buvo dvasiniai vadovai ir dabartinis yra labai išsilavinęs ir pašaukimą gavęs žmogus. Pasidaliję į dvi grupes, ruošėmės eiti į garinę pirtį. Aš buvau II grupėje, tai pamačiau pirmus išlindusius ir kažkokius keistus, susimąsčiusius su pradingusiu skepticizmu. Aš irgi skeptiškai į tai žiūrėjau, bet buvo labai įdomu, kas ten vyksta. Tai kaip gi vyksta ritualas? Įkaitinama 250 metų senumo labai žema garinė pirtis. Į ją reikėjo lįsti keturpėsčiomis ir viduje tilpo vos 6 žmonės. Mes su savo lietuviškais gabaritais užėmėme visą pirtelę. Kur 6 lietuviai, tai majų butų tilpę 12. Truputį pasikaitinus ir šilumai atvėrus čakras, dvasinis vadovas eukaliptų vanta švelniai glostė mūsų kūnus, kitiems vardijo sveikatos ar psichologines problemas ir teikė rekomendacijas. Pataikė visiems. Tai buvo stipru ir neįprasta. Po ritualo vėl visų emocijos pabudo.
Kitas eilėje Ixil regionas – gana sunkiai pasiekiamas kalnų regionas. Buvo apsiniaukę ir mes buvome pašalę. Naktį ir dieną lijo. Iki krioklio Santa Avelina lipom per purvyną į kalną, buvo slidu ir ganėtinai nelengva. Krioklys aukštas, vanduo šaltas, bet norinčių maudytis irgi buvo. Šiame regione Nebaij miestelyje moterys išskirtinai rengiasi tik tradiciniais rūbais, galvas apvynioja spalvotomis juostomis, o ausis puošia savo močiučių dovanotais auskarais. Visos moterys dėvi nuostabių raštų, pačių austas palaidines, kainuojančias šimtus eurų.
Išvyka link Semuk Čampėjaus atviru pikapu, kuriais, beje, keliauja ir vietiniai gyventojai, iki nuostabaus grožio ežeriukų, pasislėpusių džiunglių gilumoje. Kelias buvo gražus vėl į kalnus. Vėliau pasiekėm kaimelį, kur laisvai bėgiojo vištos, kalakutas, vaikai pardavinėjo rankų darbo šokolado blynelius (labai plonyčiai, bet skanūs, tirpstantys burnoje), čia pat buvo verdamas ir kepamas maistas. Už kaimelio per džiungles priėjom kryžkelę – vieni į kairę, į viršuje esančią apžvalgos aikštelę, kiti į dešinę, iškart į ežeriukus maudytis. Aš su kopinėtojais lipau aukštai, iš kur atsivėrė nuostabus vaizdas į žalsvus Semuk Čampėjaus baseinėlius.
O Peteno karstiniame šalies regione Candelaria Caves Mucbilha teka daugybė upių ir egzistuoja urvų sistemos, besitęsiančios dešimtis kilometrų; daug kalnų, uolų, olų ir upeliukų, kurie kartais palenda po uolomis, suformuodami arkines galerijas su stalaktitais.
Kiekvieną kelionės dieną vis kažkokia atrakcija ir savęs išbandymas. Jei vakar linksmai važiavome automobilio atviroje priekaboje, tai šiandien linksmai plaukėme džiunglių upe apvaliose padangose. O adrenalino, streso, įspūdžių buvo su kaupu nuo pat pirmo įbridimo į vandenį ir atsisėdimo į padangą, reikėjo tik susikoncentravus dirbti rankomis irkluojant ne irklais o plaštakomis... to nenufotografuosi...
Pagaliau pasiekėme Tikalį, patį didžiausią visų laikų Majų civilizacijos miestą. Išvydome įspūdingas struktūras, šventyklas, piramides, aikštes, susipažinome su hidraulikos sistema. Tikalis įsikūręs įspūdingame subtropiniame miške. O ir pats ėjimas per džiunglių mišką, girdint tolumoje staugiančias beždžiones staugūnus, nuteikia gan bauginančiai ir paslaptingai. Čia jau buvo karšta, tik džiunglių lapija saugojo nuo saulės. Piramidės įspūdingos, kaip ir viso pasaulio didingieji ir paslaptingieji statiniai. Lipome į tris piramides specialiai šone padarytais mediniais laiptais, nuo kur atsiverdavo iš po džiunglių lapijos išlindusios kitų piramidžių viršūnės. Į vieną piramidę tikrais akmeniniais laiptais lipome tik trise. Buvo nelengva, laiptai statūs ir aukšti. Bet turėjau užlipti (čia buvo kompensacija už nepasiektą Aketanangą).
Uaxactún kaimelio bendruomenė gyvena apsupta dar vieno galingo majų miesto Uaxactun griuvėsių. Tikalio Prarastojo pasaulio piramidės buvo skirtos astronominiams matavimams. Užlipom į viršų, apibėgau teritoriją aplink. Ant šių pastatų buvo iškalti didžiuliai veidai.
Dar vienas nepakartojamas nuotykis Rio Dulce (Saldžioji upė). Karibų dvelksmas pūstelėjo į veidą. Įspūdingas turas motorine valtimi po Rio Dulce nacionalinį parką. Plaukėm upe link Livingstono, kuris pasiekiamas tik vandens transportu, bet prieš atplaukiant, aplankėme ir džiunglėse įsikūrusią internatinę mokyklą, kurioje mokosi 800 majų vaikų. Saldžioji upė vietomis primena ežerą, kurio pakrantėse pastatytos nedidelės vilos. Jos nuomojamos ir galima ilsėtis prie upės.
Kur upė susiaurėja, ten mangrovės, daug paukščių ir ištisos lelijų salos.
Šiame Gvatemalos regione gyvena garifunų juodaodžių vergų palikuonių bendruomenė, kurios muzika ir dainos įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Vakarienės ėjome į jų restoraną ir ragavome tradicinio patiekalo – sriubos su kokosų pienu ir jūros gėrybėmis.
Po pusryčių plaukėme su vėjeliu 50 km į Rio Dulce miestelį, kuriame vėl persėdome į autobusą. Ilgas važiavimas į sostinę.
Dar sustojome Quirigua archeologiniame parke, įtrauktame į UNESCO paveldo sąrašą. Jis garsus aukščiausiomis pasaulyje majų skulptūromis (stelomis).
Sostinėje Gvatemaloje (mieste), civilizacijoje, tik pernakvojome ir ryte išlėkėm prie Ramiojo vandenyno į Monterrico miestelį.
Pervažiavę visą šalį nuo Karibų įlankos iki Ramiojo vandenyno, pasigrožėjus kalnais, ežerais, ugnikalniais ir upėmis, užsitarnavome kelių dienų poilsio prie Ramiojo vandenyno, kuris ne toks ramus, kaip tikėjomės, tačiau poilsis vis tiek žavus vien tuo, kad matai vandenyną, guli po kokosine palme, plaukioji baseine ir mėgaujiesi +31 laipsnio šiluma.
Saulė
2024
