Namibija, arba Bonifacijaus atostogos

2022.11.16–2022.11.30

Pagaliau iškeliavau į juodąją Afriką – Namibiją – valstybę pietvakarių Afrikoje, Atlanto vandenyno pakrantėje. Namibijos plotis yra apie 825 418 km². Namibijos sostinė Windhukas.

Truputis istorijos faktų. Namibijos gyventojai norėjo, kad jų šalis būtų laisva, tad sukilo. Numalšinus hererų sukilimą, nuo 1904 iki 1907 m. kolonijinė vokiečių valdžia vykdė hererų ir namų genocidą, buvo išžudyta 10 000 šeimų. 1966 m. SWAPO, Namibijos liaudies išlaisvinimo armija, bei partizaninės grupuotės pradėjo Namibijos nepriklausomybės karą. Nepriklausomybė galutinai atgauta tik 1990 m. kovo 21 d.

Omano nuotykiai prasidėjo 2022.11.17, vos palietus Namibijos žemę kojomis. Maloni šiluma +20 °C, vizos įklijavimas, jųjų žvėriukų skaičiavimas ir daug visokių popierių pildymas, kad tuos Namibijos dolerius išsikeistum. Gerai, kad ne milijonai, o tik tūkstančiai. Pagaliau susėdę į mūsų „naujuosius namus“ visai 13 d. kelionei, baltą autobusiuką, išvažiavom. Vadovė kelionę pradėjo nuo šampano. Kaip pradėjom šampę gerti autobuse degalinėj, taip visą kelionę jis ir liejosi laisvai, tik kartais dar arbūzas atsirasdavo. Kad kelias nedulkėtų. Štai taip linksmai patraukėm tiesiai į pirmąją nakvynės vietą Kalahario dykumoje.

Kalahario dykuma – tai ilgiausias pasaulyje smėlynų ruožas. Kalaharis apima beveik visą Botsvaną, nusidriekia vakarų link į Namibiją, o šiaurėje įsiterpia į Angolą, Zambiją ir Zimbabvę. Vietiniai gyventojai jį vadina Kgalagadi – tyrlaukiu. Atvažiavę į nakvynės vietą dar nespėjome įsikurti, o jau mūsų laukė paruošti džipai susitikimui su dykuma: raudonosiomis kopomis, dykumos gyvūnais ir saulėlydžiu kopose. Dar nespėjau atsigauti nuo visiškai pasikeitusio kraštovaizdžio, kai užplūdo euforija pamačius čia pat vaikštančias žirafas ar per kelią keliaujančių antilopių gnu būrelį. Važinėjomės kopomis aukštyn, žemyn, grožėjomės besileidžiančios saulės dar labiau nurausvintu smėliu, lakstančiomis antilopėmis, besiilsinčiais raganosiais. O tada džipukai sustojo ant aukštos kalvos, kur mūsų laukė vynas ir džinas su užkandžiais. Palydėjome saulę, nors pavargę, bet laimingi. Viskas taip greitai sukosi, dar tik pirma diena, o jau tiek įspūdžių, tai kas dar mūsų lauks...

Kitą rytą išėjome susitikti su Namibijos vietiniais gyventojais – bušmėnais. Jie buvo trise, vienas kaip gidas, o kiti du, kaip avatarai atėjo iš kaimo. Vyrukai demonstravo ir pasakojo savo kalba, kaip pažinti dykumą ir išgyventi joje, kaip medžioti turint tik primityvius įrankius ir strėles. Bušmėnai – seniausi Pietų Afrikos gyventojai. Jie labai smulkaus kūno sudėjimo, neaukšti ir nenusakomo amžiaus. Atrodo labai vaikiškai, nors vienam buvo 25, kitam 28 metai.

Atsisveikinę su bušmėnais sėdome į džipus ir kažkur išvažiavome. Aš vis laukiau gepardų, kurių vakar nebuvo. Ir štai susitikom su ginkluotais žmonėmis ir judėjome toliau. Įvažiavę pro aptvertos teritorijos vartus pamatėme gepardus. Pasirodo, buvo jų pusryčių metas ir mes galėjome stebėti, kaip šios katytės užkandžiauja. Atgaiva mano akims ir fotoaparatui. Du gepardai pavalgė prie mūsų džipų, kiti du šuoliais atlėkė iš po medžio, rodės, kad tuoj įšoks į automobilį. Net išsigandau. Tuo pažintis nesibaigė. Privažiavom dar vieną teritoriją, kur vaikštinėjo dar du gepardai (kaip prižiūrėtojas sakė, užauginti ir išauklėti našlaičiai). Kai jie pavalgė mėsytės, buvo atverti vartai ir mes, išlipę iš džipų, galėjome prieiti visai arti gepardų. Leido ir fotografuotis. O taip norėjosi paglostyti.

Toliau patraukėme į Fiš Riverio kanjoną (Fish River Canyon) – didžiausią Afrikos ir antrą pasaulyje kanjoną. Čia renkasi kompanijos palydėti saulės. Mes saulės nelaukėm (nes savo turėjom), bet šampanas su arbūzu (šios kelionės būtinas atributas) buvo.

Kitas rytas prasidėjo 5.30 val. Tolumoje matėsi uolos ir aš patraukiau toliau saulėtekio gaudyti. Reikėjo suktis, nes dar teko suspėti pusryčių ir iškeliauti toliau. Ėjau, ėjau ir už kiekvieno posūkio vis atsiverdavo naujas vaizdelis. Saulė nelabai norėjo išlįsti, tūnojo už debesų. Po pusryčių tolimas kelias į Liudericą (Lüderitz), ant uolos išsidėsčiusį nedidelį prekybinį Namibijos uostą. Miestas įsikūręs Liuderico įlankoje tarp Namibo dykumos ir Atlanto vandenyno. Bet iki jo dar toli. Pakeliui sustojimas kavinėj-degalinėj – kiemas pilnas senovinių automobilių, surūdijusių, sulūžusių, bet taip gražiai įkomponuotų į aplinką. Baro viduje taip pat panaudoti automobiliai: tai barui, tai stalui... labai linksma.

Kitas sustojimas – dar vienas bariukas. Ten gaminamas džinas ir brendis, tad degustacija privaloma. O tada linksmi galim traukti ir į mišką su didžiuliais akmenų rieduliais, atsiradusiais prieš 180 mln. metų. Dvišakio alavijo miškas – tai privati teritorija. Jau pats vidudienis ir temperatūra pakilusi iki +37 °C. Įspūdingi medžiai ir pats peizažas, tik per tvieskiančią saulę viskas suvienodėja taip, kad nesimato formų.

Pavakary atvažiavom prie Liuderico ir užsukom į Diaz Cross iškyšulį; tai pirmasis žemės lopinėlis, ant kurio 1487 m. koją pastatė portugalų keliautojas Bartolomėjus Diasas (Bartolomeu Dias). Išlipom iš buselio, vėjas labai stiprus, net fotoaparatą sunku išlaikyti. Ogi ten švyturys stovėjo. Žinot, kaip aš mėgstu švyturius, jie visada stovi vieniši, draskomi vėjų ir bangų... Vėjas atpūtė atgal į autobusiuką ir jau lėkėme tiesiai į miestą sušilti. Kitos dienos šaltą vėjuotą rytą pasivaikščiojom po Liuderico miestelį. Miestas iki šių dienų išsaugojo vokišką atmosferą. Nuo vandenyno vėl į smėlynus, kol pasiekėme Kolmanskopą (Kolmanskop) – miestą vaiduoklį, apleistą ir užpustytą smėlynų. Kai 1908 m. buvo rastas pirmasis deimantas, 75 km² teritorijoje buvo pastatytas miestas, kuriame gyveno darbininkai, šachtose ieškantys deimantų. Per keletą metų gyvenvietė tapo pavyzdiniu vokiško tipo miestu su ligonine, mokyklomis, parduotuvėmis, restoranais, barais ir biblioteka. Kai deimantų resursai išseko, miestas ištuštėjo, palikdamas statinius, kuriuos netrukus pasiglemžė smėlis. Veikti buvo ką, net nespėjau per tą laiką visko apeiti, juk bristi per smėlį, per kopas eiti reikėjo... Vaikštant po šio buvusio miesto pastatus, jausmai skirtingi, vieniems kraupu, kitiems įdomu, o man kambariai su kopomis, paglemžusiomis juose esančius daiktus, iki pat lango viršaus, žiojėjančios durų ir langų skylės visam tam vaizdui suteikia mistikos pojūtį... Šaltumo ir blogio ten nesijautė, kadangi tai nebuvo netikėta stichija, nuo kurios žuvo žmonės. Žmonės tiesiog paliko miestą ir tada jame apsigyveno dykuma. Saulei šviečiant, labai gražus šešėlių žaismas. Tad kiek turėjau laiko, tiek pastatų aplandžiojau.

O tada labai ilga kelionė dulkinu, smėlėtu keliu. Pakliuvom į smėlio audrą, sugedo ratas, teko sustoti ir pakeisti. Ant kelio šampanas su arbūzu (tradicija). Tualetas už krūmo, kurio nėra, o tik kokia gyvatė gulinėja ir taikosi kvailam turistui įgelti. Vakare apsistojom marokietiškoje tvirtovėje. Kelio dulkes atpirko nuostabūs rūmai, Flinstounų rezidencija... Priešais langus padaryta girdykla žvėrims, tad oriksai vakare atėjo pagurkšnoti, o mes sėdėjome balkonėlyje ir grožėjomės. Restorane šefas prancūzas vaišino prancūziška vakariene, o ryte pusryčiais.

Kadangi buvome Namibo dykumos centre, tai anksti ryte jau išlėkėm tyrinėti jos plotų. Sossusvlei, Dead Tree Valley, Sesriem kanjono. Namibo dykumos plotas – 80 900 km². Manoma, kad tai seniausia pasaulio dykuma, kuriai yra bent 55 mln. metų, o formuotis ji pradėjo prieš 130 mln. metų – skiriantis žemynams. Saulė vėl nenorėjo pasirodyti, tad kopų keterų ryškiai nesimatė. Mirusių medžių slėnis (Dead Tree Valley) reginys įspūdingas. Anksčiau čia buvo pelkynas, augo krūmai, medžiai, gyvavo oazė. Tačiau išnykus vandens šaltiniui per trumpą laiką viskas buvo užpustyta smėliu, o medžiai, kuriems 800–1000 metų, sudžiūvo ir liko tarytum sustingusios figūros. Apibėgau visus medžius, kol kiti į kopą Mamą lipo... Kai nusileido, pasipuošė ir buvo fotosesija... Smagu buvo, tik šešėlių trūko. Kita vertus, gerai, kad saulė neišlindo, nes būtume iškepę, ten temperatūra +47 °C būna. Atgal vėl per kopų smėlį, vėl kitas apšvietimas... Po medžiu mūsų laukė šakalas Džekas ir pusryčiai... Užkandę turėjome lipti ant kopos Tėtės. Nuėjom, bet gražiausia, pradėjo lyti. Kažkaip man nesiseka su tomis dykumomis... Vieną kartą metuose lyja, ir būtinai, kai aš ten būnu.... Toliau pasiekėme 30 m. gylio Sesriem kanjoną, tai vienas iš nedaugelio, kuriame visus metus yra vandens.

Vakare buvom užsisakę pasivažinėjimą kvadrociklais po kopas, bet dangus visiškai užtemo, prasidėjo smėlio audra. Priešais viešbutį stūksančių kalvų jau nesimatė, viskas skendėjo gelsvai pilkame rūke. Pūtė stiprus vėjas. Tačiau mes susiradom pramogą – užsilipom į vieną iš pilies bokštelių, kur įrengtas miegamasis po atviru dangumi. Buvo didelė lova, tualetas, dušas, vaizdas, vertas milijono. Čia galima užsisakyti naktį po žvaigždėmis. Aišku, ne tokiu oru, koks buvo tą dieną. Sugriuvom visi į lovą, pasifotkijom, buvo tikrai linksma. Smėlį nupūtė, tai pradėjo lyti, ir gana stipriai. Einant į restorano pastatą pražydo vaivorykštė visom spalvom ir dangus tapo auksinis. O saulei leidžiantis dangus nusidažė ryškiausia raudona spalva. Dangaus, kalnų ir žolės kontrastai buvo įspūdingi. Tai buvo gražiausias saulėlydis Namibijoje...

Iš smėlynų vėl kelias tiesiai prie Atlanto vandenyno, pakeliui sustojame dar vienoje kavinėje su senais automobiliais. Nieko jie neišmetė, nesunaikino, labai kūrybingi namibai, turi puikią fantaziją. 11.11 val. kirtom Tropic of Capricor liniją. Prie šio ženklo visi fotografuojasi. O tada jau tiesiai prie Atlanto vandenyno į žymiausią Namibijos kurortą Svakopmundą (Swakopmund). Tik įvažiavus į miestą pasitinka vokiška tvarka, spalvoti namai. Man šis miestas labai priminė Jūrmalą. Kitą rytą sėdome į katamaraną ir išplaukėm į vandenyną Valvisbei (Walvis Bay) pakrante. Grožėjomės vandenynu, jame stovinčiais laivais, vienas iš įgulos narių turėjo kibirą žuvytės, tai atskrido pelikanai. Pirmą kartą iš taip arti mačiau tokius didelius paukščius. Įspūdingi. Vienas tupėjo antrame aukšte man virš galvos, tai kai skrido žemyn, vos galvos nenunešė... Priplaukėm kitą įlankos dalį, o ten masė jūros liūtų. Kokių tik nori, ir didelių, ir mažų, kas vandenyje pliuškenosi, kas ant kranto deginosi, kas žaidė. Įdomu stebėti. Ir švyturys pasirodė. Gražus peizažas.

Priplaukė ir daugiau laivelių pasigrožėti šlapiais kailiukais... Po kiek laiko ir delfinai pasirodė. Tiesiog plaukė sulig katamaranu. Sakė, kad ir banginių turėtų būti, bet paskui pamiršo, nes prasidėjo linksmybės laive, šampanas, austrės užkandėlės. Šokiai su įgulos nariais. Net vairininkas trepsėjo koja. Kaip sakoma, laivas siūbavo nuo bangų, šokių ir muzikos. O jau plaukiant atgal – naujas svečias, net neaišku, iš kur denyje pasirodė ruoniukas. Mes jį pakrikštijom Petru. Mačiau, kai prieplaukoj ruoniukai įsliuogia į laivus per tokį lyg kaištą. Kai mes išplaukėm, visi ruoniai jau į kitus laivelius sulindę buvo. Ir šitam svečiui žuvytės davė, tai jau mes fotkijom ir džiaugėmės, net paglostėm tą šlapią kailiuką. Baisiai mielas žvėriukas...

Grįžus į krantą atsipūsti nebuvo kada, sėdom į tris džipus ir toliau keliavome į vadinamąją Sumuštinių įlanką (Sandwich Harbour). Pirmiausia pamatėme begalę rožinių flamingų, vaikštinėjančių druskingu ežeru pirmyn ir atgal. Pravažiavom druskos kasyklas. Rožinės spalvos vandens telkiniai su druska. Pagaliau įvažiuojam į dykumą. Pro langus stebėjau, kaip formuojasi, auga kopos nuo mažų kauburiukų iki vis didėjančių smėlio kalnų. Dykumos peizažas niekada nebus toks pat, kopos gyvos, jos keliauja dykuma, užklodamos kelius, geležinkelius ir namus. Su šia jėga nepakovosi. Vairuotojai profesionalai, važiavom labai sklandžiai, be nereikalingų šokinėjimų. Visgi labai pavojinga, užklimpsi – ir smėlis tave pasiglemš. Pasiekėme Sumuštinių įlanką. Kad ją pamatytum, dar reikėjo užlipti ant kopos, o tada atsivėrė vaizdelis į Atlanto vandenyną ir tiesiai nusileidžiančias smėlio keteras. Trumpas atokvėpio sustojimas, užkandžiai su smėlio prieskoniu, šampanas... Pabėgiojimai per kopas ir toliau kelias namo.

Paskutinę dieną Svakopmunde sumąstėm, kad norim paskraidyti lėktuvu virš dykumos. Nuvažiavom į aerodromą, gavom bilietuką, išklausėm instrukciją, sulipom į lėktuvėlį ir brrr... Bjojau, bet pakilo labai lengvai ir nesupo, ir smagu buvo skristi. Antroje dienos pusėje išvykome į Mėnulio slėnį. Pakeliui sustojome susipažinti su šioje vietoje augančiu augalu – Nuostabiąja velvičija (Welwitschia Mirabelis). Velvičija auga dykumoje, prisitaikiusi prie karšto ir sausringo klimato. Manoma, kad ji gali augti daugiau nei 1000 metų. Mėnulio slėnyje (Moon Valley) per milijonus metų vėjo ir požeminės upės suformuoti kalnai primena mėnulio peizažą. Todėl šioje vietoje buvo filmuojami kadrai apie kosmonautų išsilaipinimą Mėnulyje. Saulei leidžiantis iškeliavom į Svakopmundą paskutinės vakarienės vokiškame restorane. Vakare įsižiebia šviesos ir vokiški namai nušvinta kalėdiniais papuošimais. Sėdi viduje už stalo kažkur Afrikoj, o už lango visiška Europa.

Jau kelionė persirito į antrą pusę, tad pirmyn ieškoti nematytų objektų. Pervažiavimai buvo labai ilgi ir žmonių nerasta, tad kai pakelėje pamatai kokią gentį, būna labai gera... Taip netikėtai pamatėme Himba genties žmones. Moterys su vaikais ir gyvuliukais, pasistatę savo molinius namukus, gyveno tiesiog čia. Čia ir prekiavo savo rankdarbiais. Pagaliau pavyko pamatyti juodosios Afrikos gyvenimą. Nuogi vaikai lakstė kas kur, avys, ožkos irgi, mamos su kūdikiais ant rankų sėdėjo pavėsyje. Gaila buvo žiūrėti į vaikus, kurie tiesiog gulėjo ant žemės nejudėdami. Man tai buvo pirmas susidūrimas su gentimis, neskaitant bušmėnų.

Paskui sustojome prie Herero žmonių, tiksliau, moterų-siuvėjų, siuvančių ir parduodančių įdomias lėlytes, aprengtas taip, kaip ir jos pačios – spalvotais drabužiais. Pakelėje suręstos pašiūrės, kuriose parduodami čia ir dabar pasiūti įvairūs kilimėliai, lėlės ir kitokie rankdarbiai. Moterys apsirengusios spalvotais drabužiais (nuogumo jokio), galvas puošia keistos raguotos kepuraitės. Šalia laksto pusnuogiai vaikai, o moterys sėdi prie savo rankinių siuvamųjų mašinų ir dirba. Pasižmonėję privažiavom unikaliais bazalto vargonų formos kalvas (Organ Pipes). Nuo viršaus žiūrint, tai kanjonas, nusileidęs į apačią pakliūvi į vėjo neprapučiamą tarpeklį, alsuojantį karščiu. Tik vargoninių kalvų viršūnės groja, pagavusios vėjo gūsį.

Vakarop mūsų laukė viena Damaralando įžymybė – Tveifelfonteinas (Twyfelfontein), uolų piešinių muziejus po atviru dangumi, kuris yra vienas turtingiausių ir svarbiausių tokių centrų visoje Afrikoje bei įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Mūsų lodžijų teritorijoje buvo akmenys su piešiniais. Saulei nušvitus auksine šviesa, išėjau pasivaikščioti uolų takeliu ir paieškoti piešinių. Apšvietimas fantastiškas, o rausvas uolų atspalvis priminė Amerikos Yeloustono parko peizažus.

Ir vėl ankstyvas rytas – netikėtai užsukome į damarų gentį (jų gyvenimo būdo etnografinį muziejų). Buvo taip netikėta, kad net fotoaparato nepaėmiau, galvojau gi muziejus, pažiūrėsim eksponatus, o čia, pasirodo, visas damarų gyvenamas kaimas. Tad teko viską fiksuoti telefonu. Kas netikėta, tas ir įdomiausia, vargšai dar ne visi atsikėlę buvo... tik akis prakrapštė, gyvulių odomis apsisiautė ir teko priimti svečius. Bet tokie visi geranoriški, linksmi, šypsosi, jokios įtampos ar priverstinio ėjimo ką nors daryti.... Pažymėsiu, kad žmonės gražūs, ypač vyrai ir vaikai. Aukšti, liekni ir labai tamsūs. Vaikai gimsta balta oda, tik paskui oda įgauna pigmentą. O padai taip ir lieka balti. Prabuvom ten 1,5 val., jie rodė, kaip naudoja visokias žoles, kaip užkuria laužą, pašoko, padainavo. Pasakojo, kad jų kaimą sugriovė laukiniai drambliai, tad jie dabar persikėlė laikinai gyventi ir dirbti šiame muziejuje. Visi noriai fotografavosi, o vaikai tiesiog bėgiojo iš paskos, net paskui mane. Buvo labai smalsūs, žiūrėjo į savo atvaizdus telefone ir juokėsi. Pasijaučiau kaip tikrose Bonifacijaus atostogose. Tikrai su gera nuotaika palikom šiuos žmones.

O tada skubėjome į Damaralandą, pasižymintį išskirtine ir ypatinga ekosistema. Tai suakmenėję medžiai, kuriems 250 mln. metų. Aš tuos suakmenėjusius medžius įsivaizdavau stovinčius. Pasirodo, šie priešistoriniai medžiai buvo atkasti ir nejudinti palikti gulėti. Didžiuliai kamienai ar tik jų dalys, kur matosi medžių rievės ar žievė, visiškai pakeitę savo struktūrą ir atrodo kaip akmuo.

Su lauktuvėmis atvažiavom į Himba kaimą. Himba gentis yra viena egzotiškiausių ir gražiausių (dėl grožio dar klaustukas) genčių ne tik Namibijoje, bet ir visoje Afrikoje. Pirmiausia suradom Karalienę, kuri šiuose kaimuose palaiko tvarką. Pati neturinti vaikų, užtat įkūrusi našlaičių vaikų darželį ir jais rūpinasi. Pirmiausia ir susipažinom su vaikais. Šie ganėtinai skyrėsi nuo damarų, buvo ne tokie linksmi, tiksliau, akyse matėsi liūdesys.

Užėjom į vieno namuko vidų, moteris mums rodė, kaip daromas iš molio kremas, kuriuo tepasi odą ir plaukus. Du kartus per dieną ir niekada nenusiplauna. Jų odos spalva rausvai ruda. Plaukai supinti įmantriom kasytėm. Berniukai, mergaitės ir moterys skirtingom šukuosenom. Kūnas nuogas, apjuostas plačiais diržais ir odine drapana. Po kelių minučių išlindus iš namo vidaus, lauke net vėsu pasirodė, nors buvo +37 °C. Tai įsivaizduojat, kokia temperatūra viduje. Genties tradicijos ir gyvenimo būdas yra realus ir nesikeitė tūkstančius metų.

Atsisveikinę su himbais, iškeliavome Etošos nacionalinio parko link. Vėl puikus viešbutis, lodžijos, kur renkasi gyvosios gamtos mylėtojai ir tyrinėtojai. Iš čia tiesiai veda keliai į Etošos nacionalinį parką. Persėdę į du safarinius džipus, ir mes rytoj išvažiuosim į safarį, patį laukiamiausią kelionės tikslą. Etoša yra milžiniška išdžiūvusi ežero įduba, užimanti 4 700 km². Dabar šią įdubą raižo gyvūnų takai. Tai vienas garsiausių ir įspūdingiausių nacionalinių parkų Afrikoje, įkurtas 1907 metais. Kėlėmės 5 val. ryto, kad kuo anksčiau išskubėtume į safarį. Pasiėmėm fotoaparatus, žiūronus, apsivyniojom galvas šalikais, skarom, užsimaukšlinom kepures, užsidėjome akinius nuo saulės, kaip sakant, visą apsaugą nuo saulės ir vėjo. Važiuojant atviru džipu vėjas tikrai buvo stiprus ir smėlį nešė į akis. Po tokios kelionės mano galva buvo su smėlinio lako šukuosena. Štai ir pakliuvau į vaikystės svajonę čia ir dabar pamatyti žirafą, liūtą ar dramblį. Bet čia ne televizorius, gyvūnai neateina prie mašinos tau papozuoti... juos dar reikia rasti ir pamatyti. Štai pasirodė pirmosios žirafos, ganėsi antilopės, per kelią perėjo zebrų būrelis. Štai ir mažieji mangustai, ir krūmą skabantis baltasis raganosis. Akimirka, ir jis nusisukęs nužingsniavo savu keliu. Horizonte pasirodė lyg statybiniai kranai einančios žirafos... Ką čia berašysi, reikia ten būti ir matyti, ir pajusti tą atmosferą. Bet du įvykius papasakosiu.

Jau kratėmės 7 valandas ir toks nusivylimas buvo apėmęs, kad nei dramblio, nei liūto nematėm (nors sakė, kad tikrai jie yra). Staiga netoli išvažiavimo iš Etošos, medžio pavėsyje pasirodė du gulintys liūtai. Tolokai nuo kelio, net aš su savo 200 m televyku tiek nepritraukiau. Visi atgijo – juk LIŪŪŪTAS. Guli šešėlyje, nelabai ir matosi. Tik staiga liūtas atsikėlė ir priėjęs prie liūtės pradėjo poravimosi ritualą. Reginys vertas milijono, ne kiekvieną dieną ir per televizorių tai pamatysi...Nors ir tolokai tie liūtai buvo, bet vis tiek labai džiaugėmės juos matydami. Ir filmavom, ir fotografavom... Pagaliau liūtai atpirko visus mūsų vargus, o dar ir vienišas dramblys pražingsniavo pro krūmynus. Puiku, pliusus susidėjom ir patenkinti iš safarinių džipų persėdom į savo autobusiuką. Dabar jau asfaltuotas kelias link nakvynės vietos.

Pavažiavę kelis metrus, tolumoje išvydome dramblius, einančius per kelią. Visi apsidžiaugėm ir išsižiojom iš nuostabos. Aš sėdėjau autobuso gale, tai tik prisitraukus objektyvą per priekinį langą bandžiau fotografuoti. Galvojom, eina tie drambliai per kelią ir nueis, bet staiga vienas toks labai didelis pasisuko ir pradėjo artintis tiesiai prie autobusiuko. Dalis kaimenės su mažais drambliukais jau keliavo palei autobuso kairiąją pusę. Pasižiūriu į dešinę, kur sėdėjau, matau, jau ten vienas kalnas makaluojasi. Vadovė tik labai tylai paprašė, kad visi tylėtume ir nė krust. Sustingom akimirkai, o rodėsi, kad visa valanda praėjo. Aš buvau toli ir nespėjau išsigąsti, tik padariau vieną autobuso vidaus kadrą, kas vyksta (galvojau, kad tai bus gal paskutinis kadras). Nuotraukoje matosi mobiliako paskutinis kadras, kai dramblys savo iltį kiša tiesiai į mašiną ir ausimi braukia per priekinį stiklą. Jautėsi įtampa, kaip dramblys skenuoja viską ir mąsto, ar tai kelia jiems pavojų, ar ne. Viskas kabėjo ant siūlo – ar dramblys pasuks į šoną, ar paspirs autobusą nuo kelio. Kai akivaizdžiai viską matai čia, drambliukai neatrodo tokie jau nekalti ir geručiai. Juo labiau kad keli kairieji taip pat buvo pasisukę į mus, o ne nužingsniavo toliau. Vairuotojo ir vadovės maldos padėjo, didysis dramblys praėjo pro autobusą į kairę ir visa kaimenė nužingsniavo iš paskos. Atsikvėpėm ir vėl fotografavau per šoninį stiklą. Kai visi drambliai praėjo, pajudėjome ir mes. Už antrą kartą gimusius šampanas vakare. Po tokių išbandymų naktį daug kas užmigti negalėjo. Atsargiai su mintimis, jos materializuojasi...

Po tokių nuotykių liko tik smulkmenos: krokodilų ferma ir Hoba meteoritas, iš dalies įsmigęs į gruntą, didžiausias vientisas meteoritas pasaulyje. Manoma, kad šis dangaus kūnas į Žemę nukrito prieš 80 000 metų. Tai nacionalinis Namibijos gamtos paminklas, sveriantis 54 000 kg.

Viskas kada nors baigiasi. Paskutinė nakvynė sostinėje Vindhuke ir trumpa ekskursija prieš skrydį. Visa kelionė labai nustebino: organizavimu, viešbučiais, maistu. Pamačiau viską, ką norėjau. Ir supratau, kad dviejų vienodų Afrikos šalių nėra, jos visos labai skirtingos.

2022.12.19

Saulė Prušinskaitė