Kapadokijos mistika

2021.10.02–2021.10.08

Kapadokija (Cappadocia) – vienas įstabiausių Turkijos Centrinės Anatolijos regionų, o gal ir viso pasaulio vietų. Senovės persų kalba „Kapadokija“ reiškė „gražių žirgų kraštą“. Kadaise čia veržėsi ugnikalniai, iš kurių tekanti lava užliejo didžiulį plotą. Per tūkstantmečius lietus, vėjas ir tekantis vanduo iš tufo sukūrė keistą kraštovaizdį – nepaprastas kūgiškos formos uolienų atodangas, vadinamas „fėjų kaminais“. Už pelenų pilkumo paviršiaus slypi apie 360 mažų bažnytėlių, tarnavusių ankstyvosios krikščionybės bendruomenėms kaip slėptuvės ir požeminiai miestai. Centinės Anatolijos sritis – Kapadokija, buvusi senosios hetitų imperijos širdis, vėliau Biblijoje minima Romos provincija.

Kapadokijoje ir Konijoje esu buvus 2004 metais. Mane taip sužavėjo matytas, bet neištyrinėtas Kapadokijos peizažas, kad pasitaikius galimybei 2021 metais grįžau į šią mistišką vietovę. Dabar teko pažvelgti į slėnius iš paukščio skrydžio ir iš vidaus pamatyti keturis slėnius (žygiai per slėnius), o kiek dar jų liko…

Po skrydžių dviem lėktuvais iš Vilniaus į Stambulą ir Nevšehirą, paskui pervažiavimas į Urgupą, nebuvo kada miegoti, nes jau 4 val. ryto reikėjo keltis ir važiuoti ten, kur laukė oro balionai.

Prieš saulės patekėjimą 5 val. ryto išskubėjome į oro balionų pakilimo vietą. Čia jau laukė pripūsti didžiuliai balionai, kitus dar ruošė pakilimui. Ilgai nelaukę sulipom į didžiulį pintą krepšį (24 žmonės). Čia visų balionų krepšiai 12–24 vietų. Lietuvoje skridau 4–6 vietų, gal vienas didelis 12 vietų ir yra. Keletas karštų ugnies pliūpsnių – ir pakilom į viršų. Vaizdas fantastiškas, kai vienas po kito kilo 120 oro balionų ir dar tamsiame danguje žybčiojo ugnies pliūpsniai. Praskristi oro balionu virš Kapadokijos slėnių – tai kažkas nerealaus. Saulei patekėjus iš viršaus matėsi nuostabus slėnių reljefas. O nusileidus mūsų laukė siurprizas – oreivių krikštynos ir sertifikatas.

Trijų Fėjų slėnis – Kapadokijos simbolis. Prieš 17 metų šie trys grybukai vadinosi Trijų mergelių slėniu. Dabar prie jų pastatyta apžvalgos aikštelė ir ten nenusileisi, o anksčiau to nebuvo. Dar nuotrauką turiu, kaip aš nusileidusi nuo kalniuko prie grybų.

Balandžių slėnis, taip pavadintas dėl gausybės uolose išskaptuotų karvelidžių. Balandžių slėnis – viena iš gražiausių Kapadokijos vietų. Jis buvo sukurtas 19–20 amžiuje, kai reikėjo praplėsti balandžių auginimą. Jų mėšlas buvo naudojamas kaip vynmedžių trąšos. Visa slėnio teritorija sudaryta iš kalnų, uolų ir tunelių. Ant uolų sienų galima pamatyti ryškiaspalvius piešinius, kurie traukė balandžius į šią vietovę.

Učhisaro pilis (Uçhisar Kalesi), įsikūrusi aukščiausioje Gioremės slėnio vulkaninėje uoloje (60 metrų), nuo kurios atsiveria įspūdingas peizažas. Šis 25 aukštų urvas-pilis atrodo tarsi akmeninis avilys, kuris ilgai tarnavo kaip gyvenama vieta žmonėms. Kadaise čia gyveno apie 1 tūkstantis žmonių. Prisėdam pailsėti, išgerti turkiškos kavos ir suvalgyti čia pat keptų firminių blynelių su įdaru.

Blynelių tešla labai plona ir ji yra kočiojama. Tepamas įdaras (kokio nori) ir perlenkiamas. Tokie traškūs ir skanūs. Ir patiekiami trys vienetai. Privalgę blynų ir aptingę iškeliaujame į pirmą žygį pėsčiomis po Meilės slėnį. Paprastu pasivaikščiojimu nepavadinsi. Reikėjo ir stačiai leistis nuo akmenų, ir lipti į viršų. Eiti reikėjo per labai birų ir slidų gruntą, tai tų pačių uolienų trupiniai. Fotografuoti su Canonu buvo sudėtinga, tad teko jį slėpti kuprinėje, o fotografuoti mobiliuoju telefonu. Užsižiopsosi ir nudardėsi į prarają. O vaizdai tokie, kad galva sukosi. Jau į kelio pabaigą visai lygioje vietoje apleido budrumas, kai visi buvo jau nubėgę už posūkio, „pagavau zuikį“, o konkrečiai – slystelėjo koja į kažkokį griovį. Stipriai nusibrozdinau kairią ranką, kurioje buvo fotikas, abu kelius, o kuprinė užsuko ant nugaros ir įstrigo griovyje. Kita vertus, apsaugojo, nes liko sveika galva. Kol bandžiau atsigauti nuo šoko, atbėgo vadovai, nes fotografuodami grupę pamatė, kad manęs nėra. Keliaudami dar ir sodus užtikome, išragavome trijų rūšių vynuogių, obuolių, radome cidonijų ir erškėtrožių. Badu nenumirsi. Buvo įspūdinga, už kiekvieno posūkio ar kalnelio atsiverdavo vis kitoks vaizdas.

Vakarop užsukome prie Iliuzijų (Devrento) slėnio. Jo simbolis – kupranugaris.

Vienuolių (Pasabag) slėnis, kur tarp vynuogynų iškyla įvairiausių formų vulkaniniai dariniai – „Fėjų kaminai“.

Gioremės (Goreme) muziejus po atviru dangumi (UNESCO kultūros paveldas). Tai netaisyklingų uolų amfiteatras su tamsiomis durų ir langų angomis, vedančiomis į paslaptingą bažnytėlių, sandėlių vidų. Krikščionys statytojai atkūrė įprastų bažnyčių vidaus architektūrą: iš akmens išskaptavo kupolus, apsides, skliautus, kolonas, arkas ir netgi stalus bei suolus. Bažnyčių interjerus puošia galybė bizantinio meno: vienur tai paprasti rusvi geometriniai raštai, nupiešti tiesiai ant uolos, kitur – spalvotos Naujojo Testamento scenos ir šventųjų paveikslai, nutapyti ant tinko. (Dabar viduje freskų fotografuoti negalima, prieš 17 metų buvo ne taip saugoma.)

Požeminis miestas Kaimaklis (Kaymakli). Iki šiol tiksliai nežinoma, kada prasidėjo požeminio miesto statybos. Požeminis miestas galėjo turėti net 20 aukštų. Čia buvo įrengti ne tik gyvenamieji kvartalai, vienas su kitu sujungti požeminiais tuneliais, bendros virtuvės, vėdinimo ir vandens urvai, bet ir vyno daryklos bei rūsiai, arklidės, bažnyčia ir net kapavietės. Kambarius apšvietė aliejinės lempos. Manoma, jog šiame po žeme įrengtame mieste galėjo gyventi apie 20 tūkstančių žmonių. Greičiausiai gyventojai po žemėmis slėpėsi tam, kad apsisaugotų nuo užpuolikų – įėjimui užtverti jie naudojo sunkius akmeninius riedulius.

Man įspūdingiausias buvo Rožinis slėnis. Galinga erozija graužė ir gludino vulkanines uolienas, sukurdama fantastišką pasaulį: į dangų stiebiasi bokštelių, smailių ir kūgių formos uolos; vienos glotnios ir ringuotos, primenančios vėjo supustytas pusnis ar smėlio pilis. Slėniai nusidažę pastelinėmis spalvomis: kremine, rožine, melsva, pilka. Eini, eini, kopi į kalną ir staiga braukšt – priešais pasirodo bariukas su vaisiais. Prisėdom išgerti šviežiai spaustų granatų ir apelsinų sulčių. O šalia dar ir bažnyčia „Fėjų kamino“ viršuje, ir freska gerai išsilaikiusi, ir nufotografuoti galima. Ir dar akmeninį peizažą pagyvino trys raiteliai, juk Kapadokija „gražių žirgų kraštas“.

Sename Čavušino (Cavusin) miestelyje dar neseniai olose gyveno graikai. Ir dabar ten gyvena žmonės, veikia parduotuvės, ant keleto namų kabo lentelės – parduodama.

Prie musulmoniškų kapinių sutikome jaunavedžius (buvo antradienis, pasirodo, jie tuoktis gali bet kurią dieną).

O atsisveikinę su Kapadokija patraukėme į Koniją, dar vieną mistišką vietą. Kelias buvo ilgas ir pakeliui pasimaišė Tūzo ežeras (Tuz Gölü, Druskos ežeras) vienas didžiausių pasaulyje. Balta dykuma, akinanti saulė ir gilūs šešėliai, o pavasarį atskrenda flamingai. Pabaigoje – Konijos Drugelių parkas, puiki poilsio oazė.

Saulė Prušinskaitė