AZORAI – Europos kraštas,

arba 1000-čio žalių atspalvių salos

AZORŲ salos priklauso Portugalijai. Tai dar turistų neužpultas 9 salų salynas: įspūdinga gamta ir panoramos, parkai ir apžvalgos aikštelės, pasivaikščiojimo takai aplink ugnikalnių kraterius, kriokliai ir terminiai šaltiniai. Manoma, kad Azorų salynas yra nuskendusios Atlantidos dalis. Tai labiausiai į vakarus nutolęs salynas ir vienas geriausiai saugomų Europos gamtos kampelių. Azorų salos labai skirtingos, nes ilgai buvo izoliuotos ir išsaugojo savitą kultūrą ir tradicijas, maistą ir šventes. Azorai – tai vienintelė vieta Europoje, kurioje auginama arbata, ananasai, vienoje iš salų yra aukščiausias pasaulyje povandeninis kalnas, žinoma, Azorų vandenys yra vienas didžiausių banginių prieglobsčių pasaulyje. Azoruose yra du UNESCO paveldo objektai. O salų vizitine kortele tapo iš Japonijos atvežtos ir įsitvirtinusios mėlynosios hortenzijos. Čia jų begalė, birželio–liepos mėnesiais žydi visi ugnikalnių šlaitai, slėniai, ežerų pakrantės ir pakelės.

Visa kelionė visose salose priklausė nuo oro sąlygų, kurios keitėsi kas minutę. Vairuotojai, gidai ir pranešėjai, kurių net nematėme, – visi dirbo išvien, kad tik mes pamatytume tą grožį, dėl kurio ir atsibastėm į tolimiausią vietą. Tik akivaizdžiai pamačius, kaip viskas vyksta, supranti, kaip sudėtinga organizuoti tokią kelionę po kelias salas. Geriausiu atveju tie, kas atskrenda trumpam, pamato tik San Migelio salą. Plaukimo iš Floreso salos į Korvo salą laikas buvo koreguojamas dar iki mums plaukiant, keliskart per parą. Kol galiausiai ryte pranešė, kad bangos ir vėjas tinkami išėjimui į atvirą vandenyną. Tą rytą tolumoje, vandenyno horizonte, stebėjau debesį, kuris nešė lietų. Pasisekė į priešingą pusę nuo Korvo salos. Tačiau reikėjo žinoti, kad net ir pasiekus objektą negalėjai būti tikras, kad jį pamatysi. Pvz.: prieini prie tvorelės, žiūri į apačią, kur turi būti ežeras, o ten balta balta – nuliūsti. Bet pučia stiprus vėjas ir po 2 min. staiga atsiveria ugnikalnio kaldera su puikia ežero panorama? Arba atvirkščiai – iššoki iš buselio, žiūri – ežerėlis visu gražumu, truputis rūkelio, fotografuoji. Nubėgi į kitą kelio pusę, ten kitas ežerėlis matosi, taip pat nufotografuoji. Grįžti atgal prie pirmojo (5 min.), o jo jau nebesimato. Štai taip ir gaudėm visas salų grožybes. Visas gyvenimas ten priklauso nuo drėgmės. Viena vertus, gerai, miškuose nėra gaisrų, oras nekarštas +12, +26 °C, viskas žaliuoja visus metus ir karvės ganosi laisvos ir laimingos. Pieno produktai savaime ekologiški ir skanūs. Augina jie ir daržoves, kopūstus, bulves, batatus, jamsus, kukurūzus, bananus, figmedžius. O verslauja augindami kriptomerijas (tai japoninės pušys). Užaugina plantaciją, nukerta, parduoda ir vėl sodina. Nėra tiek dulkių ir nei musių, nei uodų nemačiau ? Sako, salose nėra bedarbių. Nors corona palietė ir juos. Sumažėjo turistų. Ir likerio fabrikėlis pašalinių neįsileidžia, kad neįneštų infekcijos, nes kitaip nebūtų kam dirbt. Arbatos gamyklėlė ir ananasų šiltnamiai įsileido.

Kad pasiektume CORVO (Korvo) salą, pačią mažiausią ir šiauriausiai esančią, reikėjo skristi 4-iais lėktuvais ir plaukti per Atlanto vandenyną. Vilnius–Frankfurtas prie Maino–Lisabona–San Migelio sala (Ponta Delgada)–Floreso sala (Santa Cruz das Flores)–Korvo sala (Vila Nova do Corvo). Plaukti gumine valtimi per Atlanto vandenyną – kažkas tokio... Jautėmės kaip pabėgėliai į Ameriką. Kodėl Ameriką? Nes Korvo sala yra viduryje Atlanto vandenyno tarp Europos ir Amerikos žemynų. Kaip minėjau, toks plaukimas priklauso nuo oro sąlygų. Mums pasisekė. Kitą dieną valtys neišplaukė. Plaukėme iš Floreso salos, grožėdamiesi jos išraižytomis pakrantėmis, vandenyje stūksančiomis uolomis, nuo stačių skardžių krentančiais kriokliais. Trumpas sustojimas, pakeliamas vienas valties bortas, kad plaukiant atviru vandenynu mūsų stipriai neužpiltų vandeniu. Ir pradėjom skristi bangomis, kaip per kliūtis šokinėjom, šūkaudami dėl netikėtai užpilančios bangos. Sėdintys valties priekyje išsimaudė, o tolimesniems tik veidus nuplovė ir sūriu vandeniu pagirdė? Valiooo, pasirodė krantas, išlipom salos miestelyje Vila do Corvo svirduliuodami, bet laimingi. Ir išskubėjom pamatyti Caldeiro (Kaldeiro) kraterio ir ežeriuko – aukščiausios salos dalies. Saulė švietė, vėjas pūtė, debesis nuginė, karvės ganėsi ir kai kas bėgo įamžinti tokio peizažo iš kraterio vidaus. Šokinėjom per kupstus, klimpom į šlapią purvą (gerai, kad ne į mėšlą) ir kritom, ir stojom, ir dar pašokinėjom. Jautėmės laisvi, kaip tos karvutės, rupšnodamos žolę ir galvodamos „ko čia tiems keistuoliams reikia… karvių nematė ar ką?“.

O kitoje pusėje nuo kraterio viršaus atsivėrė vaizdas į vandenyną ir ugnikalnio papėdėje žaliuojančius laukus, ir besiganančias karves. Sakoma, kad jų čia daugiau nei gyventojų saloje. Papietavę vietiniam restoranėly, vėl sėdom į gumines valtis ir jau pakėlę kitą bortą (kur sėdėjau aš) dideliu greičiu skrodėm bangas ir maudėmės jų pursluose. Pagaliau grįžome į Floreso salą toliau tyrinėti jos grožybių.

FLORES (Floreso) sala, tituluojama krioklių karaliene ir laikoma vakariausia Europos dalimi. Tai UNESCO biosferos kategoriją turinti sala. Pasivaikščiojom po Santa Cruz das Flores miestelį. Siauros gatvelės, bažnyčios, aikštė, parduotuvės, kavinukės, uostas, oro uostas – viskas, ko reikia ramiam gyvenimui. Azoruose žmonės religingi (katalikai), išsaugoję savitą kultūrą ir tradicijas, maistą ir šventes. Ant kiekvieno namo fasado gali pamatyti šventųjų paveikslėlius (šventieji namų globėjai). Aplankėm etnografijos muziejų (buvusiame vienuolyne) ir buvusią banginių išdorojimo gamyklą (dabar muziejų).

Vaikščiojome link natūralių paplūdimių, kuriuos galima surasti leidžiantis kalnų takeliu nuo mūsų viešbučio pro ožkas, žydinčias gėles ir bedugnėje krantus skalaujantį vandenyną. Paplūdimiai maudymuisi – tai vandenyje esančių vulkaninių uolų apsupti baseinai. Ant nedidelių aikštelių galima prigulti ir pasišildyti saulėje. Apsistojome prancūziškame viešbutyje „ServiFlor“, kurio istorija prasidėjo 1966 m. Tai istorinis pastatas, statytas prancūzų, kaip bendrabutis vienišiams kareiviams, tuo metu dirbusiems bazėje. Šalia yra dar du pastatai, kurie buvo skirti šeimoms, dar dengta sporto salė ir mini golfo laukas. Kai prancūzai išsikraustė, vietinis azorietis pastatą (bendrabutį) nupirko ir įrengė viešbutį. Šeimininkas jame viską dirba pats ir tik kelis žmones samdo. Turi išsaugojęs unikalią to laiko indų kolekciją (iš kurių mes ir valgėme). Baldai taip pat seni, kukliai apstatyti kambariai, bet su vonios kambariais, kuriuose vandens čiaupai yra du: vienas šalto vandens, kitas karšto. Viešbutyje yra restoranas ir virtuvė, taip pat baras su šeimininko konjakų kolekcija (galima nusipirkti ir ragauti). Dar yra baseinas. Pro mano viešbučio langą vaizdas kaip už milijoną, golfo laukas ir vandenynas. Tad laisvalaikiu teko pasimokyti žaisti golfą. Buvo linksma?

Toliau laukė saloje esančių 7 ugnikalnių kalderų (kraterių) dugne susiformavusių ežeriukų ir visų salos grožybių gaudymas. 141 kv. km saloje itin gausu įvairių augalų ir begalė gausiai žydinčių mėlynųjų hortenzijų. Jų grožiui abejingų nelieka, jei net vyrai puola fotografuoti gražuoles hortenzijas? Apačioje švietė saulė ir rodės, kad mums taip pasisekė, bet kylant vis aukščiau pasirodė rūkas ir debesys užklojo matomumą. Sustojome apžvalgos aikštelėse: Pico da Casinha, Arcos da Ribeira da Cruz – vaizdai superiniai. Tikslas – pamatyti septynis ežerus:

1. Comprida – buvo rūke, kitą dieną puiku – pasisekė, jis merkė mums akį, bet neilgam, nes rūkana jau po truputį gaubė ežerėlį.

2. Negra – abu kartus taip ir nepasirodė, tik pasimatė silpni kontūrai.

3. Seca ar Da Lomba – matėsi lyjant lietui.

4. Funda – matėsi, perbėgus kelią; pasirodė ir

5. Rasa – bet grįžus atgal jau rūkas spėjo viską užkloti, o praėjo vos 5 min.

6. Agua Branca – matėsi puikiai.

Garsioji uola Rocha dos Bordoes (672 m.) pirmą kartą privažiavus buvo užklota debesų. Nepadėjo nei pūtimas, nei prašymas pasirodyti saulei… Ją pamatėme tik važiuodami atgal, nušvito saulė ir pasimatė sudraskyta uola. Jos paveikslas kabėjo net viešbutyje ant sienos.

Pažiūrėjom į Ribeira Grande krioklį, krentantį iš 300 m aukščio. O Faja Grande – Europoje toliausiai į vakarus nutolęs miestelis. Toliau tik Amerika. Gražus tvirtovės tipo miestelis su patrankomis. O pietūs vietiniame restorane, ragaujant tradicinius Floreso salos patiekalus ir užgeriant vynu buvo tikra šventė. Šeimininkai patys ruošė kiaulienos šmotą ir tradicinį menkės su grietinėle (ir nežinau dar kaip) užkepą. Vietinis vynas, užkandžiui dar ką tik iškepta duona su sūriu ir dešryte (aišku, vietine, kaip mūsų gera kaimiška). Desertui pyragėliai ar ledai (būtinas atributas Portugalijoje), espresso kava. O tada šeimininkas pastatė samanės kubiliuką su kraneliu ir liepė patiems įsipilti, kiek kas nori. Virškinimui po sočių pietų. Nerealiai – nuo stalo vos pakilom, pietūs 1,5 val., o kur skubėt, juk atostogos…

Toliau trekingas akmenuotu miško taku link krioklių. Ėjome slidžiais ir dideliais akmenimis, šalia kanalais tekėjo vanduo, linko dideli medžiai ir staiga atsivėrė didinga žalia siena, kuria žemyn krito bent 6-ių krioklių vanduo. Viršuje vanduo, apačioje vanduo ir visur žalia žalia…

Pasigrožėję didingais kriokliais, atradome „Rib“ kavinę – paplūdimį. Visiška alternatyva – bohemiška aplinka, lauke iš kolonėlių sklinda portugališka muzika, terasoje lova, staliukai, sofutės, apačioj vulkaninės uolienos sudaro natūralius baseinėlius ir net pripustyti smėlio pliažiukai. Faina prisėsti ir išgerti espresso. Grįžtant namo dar vienas krioklys Poco do Bacalhau – takelis link jo ėjo pro karvių ganyklas. Puikus peizažas – karvės kalnų fone.

Dar vienas, paskutinis, rytas išaušo Floreso saloje. Po pietų turėjome skristi į San Migelio salą, tad buvo dar nemažai laiko. Ir po pusryčių mus nusprendė darkart nuvežti prie tų dviejų ežerų, kurių nematėm pirmąkart. Puiku – pasisekė. Vienas iš jų, Comprida, merkė mums akį, bet neilgam, nes ežerėlį jau po truputį gaubė rūkana. O antrasis, Negra – taip ir nepasirodė, tik vos įžiūrimi kontūrai.

SAO MIGUEL (San Migelio) sala yra didžiausia Azorų salyno sala, dar vadinama žaliąja sala. Net nežinau, kodėl žalioji; man akyse vien žalia, 1000 atspalvių žalios, tai kuri iš salų žaliausia, sunku pasakyti.

Atskridę sraigtiniu lėktuvėliu iš Floreso salos, apsistojome sostinėje Ponta Delgada, viešbutyje „Vila Nova“ – netoli oro uosto ir forto, kur prasideda krantinė. Pasivaikščiojom po siauras Ponta Delgados senamiesčio gatveles. Mieste yra senamiestis su istoriniais pastatais. XIV a. pirmųjų jėzuitų vienuolių pastatyta Visų Šventųjų bažnyčia. Šiandien čia yra religinio meno muziejus, sukaupęs unikalią bažnytinio meno kolekciją. Mieste pakliūnam į Antonio Borgeso parką. Šį parką galima vadinti botanikos sodu, nes jame auga daugybė įvairiausių augalų. Koks miestas be turgaus, šeštadienio rytas prasideda turgaus lankymu. Žuvys, vaisiai, daržovės, sūriai, džemai, likeriukai – viskas vietinės gamybos.

Kitą rytą prasidėjo San Migelio salos tyrinėjimas. Azorų vandenys yra vienas didžiausių banginių prieglobsčių pasaulyje, tad ryte išplaukėme kateriu į 3-jų valandų pasiplaukiojimą ir delfinų stebėjimą. Delfinai atplaukė, pašokinėjo, bet banginių, deja, nebuvo, tad išvažiavom į Ribeira Grande miestą, įkurtą 1507 m. Miestas XVIII–XIX a. suklestėjo atvykusių prancūzų verslininkų dėka. Miesto centre yra gražus parkas, teatras, XVI a. Nossa Senhora da Estrela bažnyčia, barokiniu fasadu pasipuošusi XVII a. Espirito Santo bažnyčia. Casa do Arcano – istorijos, religijos ir meno muziejus. Trise nubėgom prie didelio gražaus arkinio tilto, už kurio plakėsi Atlanto vandenyno bangos. San Migelio sala garsėja likeriu ir kremu, gaminamu iš uogų. Padegustavom likeriukų, bet tik parduotuvėlėj, nes Mulher de Capote likerių fabrikas dėl COVID-19 turistų neįsileido, kad neužneštų infekcijos ir nereiktų fabriko visai uždaryti.

Šiauriniame Agua de Pau kalnų masyvo šlaite yra garsieji Kaldeiros Velhos terminiai šaltiniai. Baseinai pasislėpę tarp didžiulių paparčių ir kitokių augalų, iš aukštumos krenta krioklio srovės. Apačioje burbuliuoja versmės. Labai žalia žalia… O tada kilom į aukščiausią San Migelio salos vandens telkinį Lagoa do Fogu – labai gražu, matomumas buvo superinis, net aš nusifotografavau ? Pilni įspūdžių grįžom namo.

Kitą rytą išsiruošėm į rytus. Pakeliui į Cha Gorreanos arbatos plantacijas, sustojome Miradouro de Santa Iria aikštelėje pasigrožėti gražiu vaizdu. Švelnus Azorų klimatas tinka augti arbatmedžiams. Tai vienintelė vieta Europoje, kur jie auga. Cha Gorreanos arbatos fabrike susipažinome su arbatmedžių auginimo tradicijomis, pamatėme, kokį kelią nueina arbatos lapeliai, kol jie būna supakuojami ir parduodami. Fabrikėlis nedidelis, o aplink jį auginami arbatmedžiai. Tad produkcijos nereikia toli transportuoti, kaip sakant, iš lauko tiesiai į puodą?

Toliau kelias vedė į Furnaso slėnį, kur galima susipažinti su ugnikalnių veiklos raida. Miestelis įsikūręs pačiame aktyvaus ugnikalnio krateryje. Visur tvyrojo sieros kvapas ir matėsi, kaip iš fumarolių kyla garai. Ugnikalnis naudingas vietos gyventojams, čia daug natūralaus mineralinio vandens šaltinėlių (geriant juntamas geležies skonis, vienur rūgštesnis, kitur stipresnis). Toje vietoje daug geležies rūdos, tai ir žemė, ir medžiai turi rūdžių atspalvio, net antys ten rusvos plaukioja. Pakilę į Pico do Ferro apžvalgos aikštelę, grožėjomės Furnaso miesteliu ir Furnaso ežeru (matomumas buvo labai geras). Vėl nusileidus į kraterį prie ežero, stebėjome, kaip iš krateriukų išimami puodai su garsiuoju patiekalu cozido, kuris garsina Furnasą visame pasaulyje. Ugnikalnio gelmių karštis, karštosios versmės turėjo įtakos unikalaus cozido patiekalo gamybos tradicijai. Dideliame puode sudėtus mėsos gabalus ir įvairias daržoves įkasa į karštą žemę ir laiko 6 valandas. Mėsa labai lėtai troškinasi, tampa sultinga ir suminkštėja. Puodas ištraukiamas ir garuojantis karštas kvapnus mėsos troškinys patiekiamas ant mūsų stalo (buvo kiauliena, jautiena, vištiena, dešra, kraujinė dešra, bulvės , jamsas, kopūstai, morkos). Niam, niam? Aišku, vynas, desertas, espresso ?Pirmąkart valgiau kraujinę; skani, savotiška, aštroka. „Nesuvedžiau smegenyse“ su krauju, tai ir lengvai suėjo. Apačioje prie ežero buvo daug paukščių.

Po sočių pietų – Terra Nostra terminių vandenų parkas, kuriam yra daugiau nei 200 metų. Ten daug didžiulių paparčių, egzotiškų augalų, hortenzijų, kamelijų žiedų, jamsų, upelių, tvenkinių, tiltukų ir skulptūrų. Auga net 560 rūšių augalų, tad tikras rojus botanikams. Į šį parką vykstama pasimaudyti 1780 m. įkurtame terminių vandenų pripildytame baseine (vanduo gydo reumatizmą ir kitas ligas, yra gelsvai rudos spalvos, nes prisodrintas sieros ir mineralų). Baseine su žmonėmis ir antys plauko – mineralizuojasi, tai net pačios tokios spalvos.

Paskutinį rytą Azoruose išvykome į vakarinę San Migelio salos dalį. Azorai yra vienintelė vieta Europoje, kur auginami ananasai. Specialiai įrengtuose San Migelio salos šiltnamiuose užauginti ananasus prireikia maždaug 2 metų. Pažiūrėjome, kaip jie sodinami, laistomi, žydi ir auga. Azorų ananasai yra nedideli, ypač saldūs ir skanūs. Ir labai skanūs ledai. Toliau vėl nuostabios panoramos ir vaizdai džiugino akį: tai rūke paskendęs akvedukas, tai miške ir rūke pasislėpęs ežeras… O iš Karališkosios aikštelės (Vista do Rei) atsivėrė Portugalijos gamtos stebuklo – Mėlynojo ir Žaliojo (Lagoa Azul ir Lagoa Verde) ežerų panorama. Matėsi puikiai, apibėgom iš dviejų pusių. Vietiniai gyventojai pasakoja legendą apie žaliaakės princesės ir mėlynakio piemens meilę ir jų išlietas ašaras. Tos ašaros ir yra šie du ežerai. Iš tiesų tai vienas ežeras, kurį į dvi dalis dalija žemas tiltas. Tai didžiausias Azorų salyno vandens telkinys, vadinamas Septynių miestelių (Sete Cidades) vardu.

Vaizdas į ugnikalnio krateryje esantį Santjago ežerą ir Karvao aikštelę ir vėl buvo žalias žalias. O visos pakelės mėlynavo nuo žydinčių hortenzijų. Štai taip ir baigėsi kelionė po paslaptingąjį Azorų salyną. Žalia, mėlyna, žalia, mėlyna – ramybę skleidžiančios spalvos, taip ir užliūliuoja. Taip ramu ramu ir niekur nesinori skubėti… net namo…

Nesakysiu Azorams viso gero, pasakysiu iki pasimatymo.

Saulė Prušinskaitė 2021 m.