MALTA − NESIBAIGIANTI ŠVENTĖ
Maltos Respublika − salų valstybė Viduržemio jūroje, pietų Europoje, esanti pusiaukelėje tarp Sicilijos ir Šiaurės Afrikos pakrantės.
Maltos kultūrinis palikimas − senesnis už Egipto piramides ir Stounhendžą, taip pat turtingas finikiečių, arabų ir Maltos riterių architektūrinis ir religinis paveldas. Maltoje nepaprasto grožio uolų pakrantės, draugiški ir linksmi, besidžiaugiantys gyvenimu žmonės.
Malta griežto katalikų tikėjimo ir švenčių bei festivalių šalis. Maža to, kad jie švenčia visas bažnytines šventes, tai dar kiekvienas miestelis turi savo šventuosius ir globėjus, kuriems taip pat rengiamos šventės. Taip ir važinėja maltiečiai iš vieno miestelio į kitą ir po rytinių pamaldų linksminasi visą savaitgalį. O tokioms šventėms-karnavalams kaip Užgavėnės net skiriamos Užgavėnių atostogos. Nuo vasaros prasideda fejerverkų festivaliai, ne veltui tokia maža šalis turi net tris fejerverkų fabrikėlius.
Čia daug saulės, jūros, šviesos, bet nėra nė vieno ežero ar upės. Nėra kalnų, bet labai gražios uolėtos pakrantės, labai švarus jūros vanduo. Maltiečiai neturi geriamojo vandens, geria filtruotą jūros vandenį.
2020.02.21–02.24 Maltoje vyko Užgavėnių karnavalas. Šiomis dienomis į Valetą suvažiavo kaukės iš visų Maltos miestelių. Nuo pat ryto iki nakties visas miestas šurmuliavo − tiesiog plyšavo muzika, žmonės šoko, gėrimai liejosi laisvai. Važiavo didžiulės mašinos su įspūdingom skulptūrų kompozicijom. Gražiausi dalyvių drabužiai, pasirodymai... trūkta žodžių... Tai didžiulė šventė vaikams, suaugusiesiems ir turistams paspoksoti. Gozo saloje taip pat pakliuvom į karnavalą.
Nors kaukės mus lydėjo visur, bet užteko laiko susipažinti ir su didinga šalies istorija.
Valeta – sostinė, miestas, įkurtas Šv. Jono kryžiuočių ordino. Pradėta statyti 1566 m. kovo 28 d. Valetoje net 320 istorinių paminklų, visi vien tik 55 hektarų plote, todėl Valeta laikoma viena koncentruočiausių istorinių vietų pasaulyje. Miesto istorija glaudžiai siejama su Maltos riteriais, o jų istorija ir prasideda, kai Ordino kariai sėkmingai atlaikė turkų armijos puolimą ir po to Didysis magistras nutarė pastatyti gerai saugomą, storomis gynybinėmis sienomis apjuostą miestą, kuris ir toliau galėtų ginti salą nuo besiveržiančių priešų.
Viena žymiausių ir puošniausių – Šv. Jono katedra. Jos grindys ištisai nuklotos riterių antkapinėmis plokštėmis. Kasmet birželio 24 d. mišiose dalyvauja dabartiniai Ordino riteriai, o pačios mišios aukojamos senąja lotynų kalba. Katedroje palaidoti 356 Ordino riteriai. Katedros oratorijoje yra vienas žymiausių Karavadžo paveikslų „Šv. Jono Krikštytojo galvos nukirtimas“ ir „Šv. Jeronimas“.
Dar viena iš Valetos vizitinių kortelių – tai balkonai. Antra − daug namų, papuoštų herbais, ir trečia, kas krenta į akis, tai durų rankenos – belstukai.
Mostas – miestas, esantis pačiame salos viduryje. Šio miesto įžymybė – didžiausia Maltoje Švč. Mergelės Marijos katedra su įspūdingu kupolu, kuris suprojektuotas pagal Romos Panteono kupolo pavyzdį. Pagal dydį jis 3-ias Europoje ir 9-as pasaulyje. Mostas garsus savo stiklo, sidabro amatais ir iš sidabro siūlų pintais papuošalais „Filigree“.
Antrą dieną išplaukėm į Gozo salą. Mokslininkai teigia, kad pirmieji gyventojai saloje įsikūrė apie 5000 m. pr. Kr. Greičiausiai jie atvyko iš Sicilijos. Iš jūros ir bet kurios salos vietos matosi Viktorijos viduramžių citadelė, iškilusi ant kalvos.
Gozo sala žalesnė, ten auginamos daržovės ir vaisiai. Kiekviena šeima augina triušius. Triušiena – mėgstamiausias maisto produktas. Dar daug žuvų ir jūros gėrybių. Augina jie ir karves, ir kiaules, bet jos labai liesos, tad mėsa be lašinių (maltiečiai turbūt nežino, kas yra lašiniai, kaip ir nežino, kas yra ežeras. Jie galvoja, kad tai didelė bala). Pieno produktai taip pat liesi, kadangi gyvuliai neturi didelio pasirinkimo, ką ėst. Daugiausia ėda nuvalytus kaktusų lapus (kurių begalė). Jie sultingi ir skanūs, o rudenį subrandina vaisius. Iš jų daromas gėrimas ir likeris, jie taip pat ir valgomi. Gozo saloje išgaunama jūros druska.
Buvo smagu paplaukioti valtelėmis Gozo pakrantės grotomis, kur žydras žydras vanduo.
Ta` Pinu – bene žymiausia Gozo salos šventykla ir piligrimų traukos vieta. Pasakojama, jog seniau bazilikos vietoje stovėjusi apšiurusi koplytėlė, kurioje viena moteris išgirdo Mergelės Marijos balsą. Nuo to laiko, šioje vietoje ne kartą yra įvykę stebuklų. Tuomet salos gyventojai nusprendė čia pastatyti didesnę bažnyčią.
Kad nepadarytume klaidos, kai vieta, kurioje gyveni, lieka neištyrinėta, grįžę iš Gozo išėjom paklaidžioti po Slimą (Tas Sliema). Tai kurortas Balutos įlankoje, kitoje pusėje matosi Valeta ir Manuelio sala (Il-Gżira Manoel) su fortu. Čia daug restoranų, kavinių ir pasilinksminimo vietų. Tad ieškodami, kur pavakarieniauti, atradome ir modernų rajoną.
Paskutinę dieną iki skrydžio liko aplankyti Marsašloką (Marsaxlokk). Tai antras pagal dydį natūralus uostas Maltoje. Miestelyje gyvena dauguma žvejų. Išvertus iš maltiečių kalbos, Marsaxlokk reiškia „pietinis uostas“. Iš čia žuvys tiekiamos visai šaliai. Čia plaukioja tradiciniai maltiečių žvejybiniai laivai, vadinami „lucu“ (luzzu). Šie laiveliai išsiskiria tuo, jog ant jų pirmgalio nupieštos Ozyrio akys. Kai žvejai pradėjo statytis namus pakrantėje, 1892 m. buvo pastatyta katalikų Pompėjos Dievo Motinos bažnyčia (Knisja tal-Madonna ta' Pompei, Marsaxlokk). Kas vaikščiojo pakrante ir ieškojo katinų, kas valgė paskutinius pusryčius-pietus su jūros gėrybėmis.
Lik sveika, Malta, ir iki pasimatymo!
Saulė Prušinskaitė
