Kinija - miestai, žmonės, tradicijos
Ne veltui sakoma „Didžioji Kinija“. Kinija – kontrastų šalis, komunistinis režimas ir sparčiai auganti ekonomika, kylantys dangoraižiai, augantys megapoliai. Atstatomi kultūrinai objektai, kurie buvo sunaikinti per kultūrinę revoliuciją. Nuoširdūs, linksmi ir smalsūs žmonės, labai norintys nusifotografuoti su europiečiais. Nenustygstantys vietoje, net ir senukai, jie parkuose sportuoja Tai Chi, žaidžia kortomis, miesto aikštėse šoka ( įjungia muziką ir šoka) ir nesvarbu, ar tai diena, ar vakaras. Ir labai mėgsta dainuoti. Savaitgaliais visur gali girdėti dainuojančius choru kinus. Karaokė – neatskiriama kino laisvalaikio praleidimo forma. Gausus ir įvairus maistas. Skirtinguose regionuose išskirtiniai patiekalai ir skoniai (Pekino antis, kiniškų koldūnų įvairovė, mongoliški avienos patiekalai, tradicinis Čongčingo miesto Hot Pot maisto gaminimas, Čongčiango regionas pasižymi aštriais patiekalais, Šanchajaus regiono maistas daugiau saldus, karamelizuotas. Vietinių turgeliuose skanaujami kepti skorpionai, gyvatės ir kitokie gardumynai, o kur dar arbatos gėrimas). Kinija stebina viskuo. Nuo seniausių ir didžiausių istorinių objektų, kaip Uždraustasis miestas (Pekine) iki didžiausios Trijų tarpeklių užtvankos ir hidroelektrinės. Kinijoje gali važinėtis pačiais greičiausiais pasaulyje traukiniais, lekiančiais 320 km/h greičiu, o Šanchajuje net vieninteliu greituoju traukiniu ant magnetinės pagalvės (kuriuo gali važiuoti žmonės), pasiekiančiu 450 km/h. Japonijoje toks traukinys tik eksperimentinis. Kinija tokia didelė, kad per dvi savaites galima pamatyti tik mažą jos dalį.
2018 metų balandį kelionė prasidėjo nuo Pekino (Beijing) per Didžiąją Kinų sieną, Luojangą (Luoyang), Šaolinio vienuolyną, Sianį (Xian), Čongčingą (Chongqing), Kruiziniu laivu "Viktorija" žemyn 700 km. Jangdzės upe, aplankant Fengdu, Wauzhau, Vušano (Wushan) ir Yičango (Yichang) miestelius ir kelionę užbaigiant Šanchajuje (Shanhai).
Pažintis su Pekinu parsidėjo Pekino anties vakariene, t. y. nuo skonių. Kitas rytas Pekine prasidėjo Tiananmenio aikštėje, tai didžiausia 40 ha plotą užimanti aikštė pasaulyje. Aikštėje yra Mao Dzeduno mauzoliejus, aplink Kinijos parlamento, universiteto pastatai. Labai daug apsaugos. Šioje aikštėje vyksta visi šventiniai paradai. Šalia aikštės jau įžengi į Uždraustąjį miestą, arba Purpurinį miestą. 72 ha teritorijoje apie 800 pastatų. Tai Kinijos imperijos Mingų dinastijos (1368–1644) didybė ir istorija. Kai pavargsti nuo istorijos neaprėpiamų plotų, smagu pasivažinėti rikšomis Senajame Hu Tong rajone. Tai rajonas palei Uždraustojo miesto sieną. Siauros gatvelės, senieji pastatai. Čia anksčiau gyveno žmonės, dirbę Uždraustajame mieste. Mes buvome užsukę į dviejų šeimų namus. Viename iš jų šeimininkas papasakojo, kaip jiems sekasi tikrai nelengvai gyventi. Butas žiauriai mažas, nuotraukose pamatysit, kaip mes susispietę viename kambaryje kartu su virtuve. Kitame tvarkėsi žmona.
Pats žymiausias ir lankomiausias Kinijos objektas Pekino apylinkėse – Didžioji Kinų siena, kurios ilgis daugiau nei 8000 km. Iš akmenų, žemės, medžio, plytų pastatyta siena buvo skirta apginti istorinę Kinijos teritoriją šiaurinėje dalyje. Ji buvo statoma ant kalnų ir uolų, todėl einant siena tenka gerokai palaipioti. Aš nuėjau nemažą sienos dalį. Kaip visad laiko nedaug, tai per 3 valandas ne kažką nuveiksi. Norėjosi ir į kitą pusę nueiti, bet deja. Gerai kinams, jie ten visą dieną gali praleisti.
Grįžę atgal į Pekiną užsukom į Imperatoriaus vasaros rezidenciją – seniausias ir didžiausias parko ir architektūros ansamblis. Dirbtiniai ežerai, tiltai, šventyklos, takeliai ir žydintys sodai. Labai gražu, teritorija didžiulė, tiek vietos visur palandžiot, o čia ir vėl tenka bėgti norint daugiau pamatyti.
Vakarop laukė egzotika, Pekino Wang Fu Jing gatvė su egzotišku maistu. Sausakimša. Daug žioplinėjančių turistų, bet kita pusė ir net daugiau vietinių, tiesiog užkandžiaujančių tais gyviais ir ne tik. Bet man kažkaip ledų tenai valgyti nesinorėjo. Tad mes vakarieniavome kur kas mielesnėje ir ne ką egzotiškesnėje vietoje. Mongoliškame restorane, kur mus priėmė su šokiais ir dainomis.
Trečią dieną Pekine traukėm į Dangaus Šventyklą ir sodus. Čia kinai mėgsta daryti Tai Chi mankštas ir žaisti kortomis. Trūksta žodžių, tiesiog viskas įspūdinga. Vakare į taukinį, ir čiuku, čiuku iki Luojango.
Luojange mūsų laukė pažintis su Šaolinio vienuolynu – kiniškojo meditacinio budizmo įkūrimo vieta ir Rytų kovos menų wušu mokykla. Vienuolynas įsikūręs tarp kalnų. Vienas šventasis kalnas – Songšano kalnas. Viskam aprašyti reiktų knygos, o viskam pamatyti geros savaitės. Tad pasigrožėjom tik vienu vienuolynu ir pasižiūrėjom gražų mokinių pasirodymą. Grįždami iš Luojango, užsukom į kaip tik vykstantį Luojango bijūnų festivalį. Visi kinai pasipuošę gėlėmis, moterys gėlėtom suknelėm, vyrai su gėlių vainikais. Begalė žmonių vaikšto po sodą, fotografuoja bijūnus ir save, na, ir mus taip pat.
Dar viena Luojango puošmena, dvelkianti didybe, – Longmeno (Drakonų) vartai (Longmen Grottoes) – Kinijos akmens skulptūrų ir įrašų saugykla, įkurta natūraliuose uolynuose. V amžiuje buvo iškasti urvai ir juose įrengtas budistinis vienuolynas, kur ir dabar išlikę tūkstančiai įvairaus dydžio ir formų Budos raižinių ir skulptūrų. Pasikrovę dvasinės stiprybės, vakare vėl šokom į greitąjį (370 km/h) traukinį ir švilpėm į Sianį.
Sianis mus pasitiko lietučiu, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Buvo nelabai linksma, nes miestas fantastiškas ir naktinis apšvietimas superinis. Bet yra, kaip yra. Pirmiausia nuvykom į Didžiąją laukinių žąsų pagodą, kuri pastatyta 652 m. Tangų dinastijos. Anksčiau čia saugojo naujosios religijos budistinius tekstus ir Budos skulptūras, atvežtas į Kiniją iš Indijos.
Dar viena siena, tik mažesnė, tai Didžioji Sianio miesto siena – 12 km. ilgio gynybinė siena. Pastatyta Mingų dinastijos 1378 m. Dabar ją supa daugiaaukščiai miesto pastatai. Siena su gynybiniais bokštais. Lijo lietus, tai negalėjom apvažiuoti dviračiu aplink. Praėjau gal tik 5 bokštus, kaip visad nebuvo laiko. Lietus vakare tiesiog pliaupė, bet negi sėdėsi viešbutyje. Šalia buvo Sianio musulmonų kvartalas, tad kai kurie pamišėliai išėjo pasivaikščioti po šlapias gatves, kur virė gyvenimas vakaro šviesose. Užtat nuotraukos išėjo inpresionistiškos.
Ryte vis dar lijo, išvažiavom į Sianio apylinkes. Terakotinės armijos karių aplankyti. Šis archeologinis atradimas padarytas 1974 m. Terakotinę armiją sukūrė Qin dinastijos imperatorius 221 pr. m. e. – 206 pr. m. e., norėjęs savo kapavietėje turėti viską. Tarp figūtų rasta karių, kovos vežimų, arklių, muzikantų. Visi kariai skirtingais veidais, įmantrios šukuosenos, aksesuarai. Eksponuojama tik nedidelė dalis pilnai sulipdytų skulptūrų. Dar daug karių stovi skylėti ir suraišioti. Ir dar daug detalių nesurinkta. Muziejų sudaro trys didžiulės archeologinės teritorijos. Manau, dar ilgiems metams archeologai turės ką veikti.
Grįžę atgal į miestą jau visa kompanija ėjome į Sianio musulmonų kvartalą. Čia stovi Didžioji Sianio mečetė, pastatyta aštuntajame šimtmetyje, ir labai skiriasi nuo mečečių arabų šalyse. Pastatas yra tradicinės kinų architektūros paminklas.
Šioje gatvėje ir valgėme pietus – tradicinius koldūnus, tradiciškai verdamus garuose specialiuose induose. Lyg būtų medinės dėžutės. Koldūnai su mėsa ir sultiniu viduje, su mėsa ir žolelėm, su daržovėm. Labai skanu, net seilė teka prisiminus.
Gerai užkandę ir vėl į naktinį traukinį. Šįkart buvo nekoks. Dviejų aukštų, nuskalbta patalynė ir šaldantis ventiliatorius. Tai teko pašalti. Rytas Čongčinge vis dar drėgnas, mes sušalę, brrrr. Atrodėm nekaip. Šildė tik vadovo pažadas, kad nueisim pasižiūrėti pandų. Čongčingas – sparčiai besivystantis vidurio Kinijos 32 milijonų gyventojų miestas. Pats aštriausias maistas ir gražiausios merginos. Ir tikrai pastebėjau, kad čia visi žmonės gražūs.
Ko reikia neišsimiegojusiam ir sušalusiam žmogui? Aišku, kavos. O čia problemėlė, nes Kinija – arbatos šalis ir visi kinai čia vaikšto su arbatos termosiukais. Bet Čongčingas stebuklų miestas. Mus visus suvargusius nuvedė į Senąją Cikikou gatvę su tradiciniais kinų namais ir senąja architektūra. Ir pasirodo, vieno namo antrame aukšte buvo puiki kavinė su tikra gera kava. Vaizdas į gatvę iš antro namo aukšto, kur įsikūrusi kavinė, buvo fantastiškas. Tad gėrėme kavą ir balkone mėgavomės gatvės vaizdu ir šurmuliu. Cikikou gatvėje tiesiog verda gyvenimas.
Pailsėję traukėm į Erlingo parką. Čia atsiveria miesto panorama nuo Erlin kalno viršūnės. Nusileidę nuo kalno, pakliūnam į Jei Fang Bei gatvę – modernūs pastatai, prabangios parduotuvės, pėsčiųjų alėja. Čongčinge mūsų laukė Hot Pot restoranas. Viskas paruošta vakarienei. Daržovės, žalumynai, mėsos gabaliukai, tofu sūris, daigai, makaronai, grybai, verdantis sultinys, prieskoniai. Viską mėtai į verdantį sultinį, aštrų ar paprastą, trys minutės ir jau trauki daiktą, nepanašų į tą, kurį ką tik įmetei į puodą. Pamirkai pasidarytame aštriame padaže ir valgai. Net ašaros ir nosis bėga nuo aštrumo. Užtat alaus duoda kiek nori. Skanaus.
O tada atsisveikinimas su vakaro šviesomis spindinčiu Čongčingu ir kruizinis laivas "Viktorija" išplaukia į Kruizą Jangdzės upe. Pirmąkart gyvenime teko plaukti tokiu kruiziniu laivu. Buvo ir kapitono priėmimo banketas, ir kapitono atsisveikinimo vakarienė, ir du vakariniai šou su istorinių kostiumų pasirodymu. Visai smagu, ypač dar kai tokioj šaly. Plaukėm tris paras, taigi turėjau galimybę iš kajutės balkono, patogiai įsitaisius grožėtis praplaukiančiais vaizdais anksti ryte ir vakare. O dieną ant denio, kai grįždavom po ekskursijos krante. Pirmas sustojimas buvo Fengdu miestelis, arba Vaiduoklių miestas, jis įkurtas prieš 1800 metų. Šio miestelio dalis visiškai apsemta dėl užtvenktos Jangdzės upės. Ant kalno daug budistinių ir daoistinių šventyklų. Daug paminklų, įkūnijančių dievybes, kurių paskirtis teisti ir kankinti žmones, kol jie ims atgailauti. Čia yra 18 demonų. Norų išsipildymo laiptai. Šventykla, kurioje yra dievybės, globojančios kiekvieną zodiako ženklą. Lipom į patį kalno viršų visus 333 laiptelius. Kam buvo sunku ar tingėjo, galėjo užvažiuoti automobiliu. Bet juk visas įdomumas ir yra lipant ir aplankant visas šventyklas. Smagiausias ir keisčiausias buvo nusileidimas nuo kalno. Ne tais pačiais laiptais, o ant užpakalio, kaip vaikystėj nuo čiuožyklos. Tai per kokias 10–15 min. nusileidi. Kruizas Jangdzės upe tęsiasi, bet atsisveikinant su miesteliu dar naktinė tilto panorama.
Toliau plaukiam Jangdzės upe per "Tris tarpekliuis", kalnų peizažai, švyturiukai, šventyklos neįtikėčiausiose vietose ir pagaliau pasirodžiusi saulė. Ties vienu Vušano tarpekliu laivas sustoja ir mes persėdę į mažus laivelius plaukiam, grožėdamiesi vaizdais. Trumpam sustojime kinai svečiams paruošę programą su dainom ir šokiais. Štai taip linksmai vėl į laivelius, paskutinis vakaras laive. Prabangi kapitono vakarienė, gražus saulėlydis ir įkyriai lenda mintys, kad kelionė į pabaigą.
Kruizas Jangdzės upe baigiasi Yičango mieste, kur pati didžiausia Kinijoje ir pasaulyje Trijų tarpeklių užtvankos hidroelektrinė. Pastatyta per 13 metų. Na, tai ne vien didelis statinys, ten padarytas didžiulis parkas, daug medžių, gėlių, o į viršų lipti nereikia, visur eskalatoriai. O dabar liko paskutinė kelionės stotelė Šanchajus. Bet iki jo greituoju traukiniu dar 10 valandų. Na, jau labai ilgai važiavom, o kinai pirmyn atgal su savo užpilamom sriubom tąsėsi. Tai su sriuba, tai su termosiuku... Pagaliau vakare atvykom. Viešbutis superinis, kambarys 23 aukšte, visa panorama kaip ant delno ir dar į Pudongo dangoraižių rajoną.
Ryte išvydau, kas yra Šanchajus – dangoraižių, tviskančios prabangos, 1950 m. statytų darbininkų bendruomenių kvartalų, britiškos, prancūziškos architektūros statinių ir senosios kinų architektūros miestas. Šanchajaus televizijos bokštas „Rytų perlas“ ir Pudongo dangoraižių rajonas.
Buvome ir svečiuose vienoje iš Šanchajaus vietos bendruomenių. Užėjom pažiūrėt, kaip žmonės leidžia laiką, mokosi šokti, dainuoja, mokosi kompiuteriu. Pavaikščiojom po gatves, šie namai panašūs į mano "chruščiovkę", turgus pilnas visko, o tada buvom pakviesti pietų pas šeimininkus. Butas 3 kambarių, bet mažesnis nei 42 kv., kambariukai maži, viename tik stalas ir šaldytuvas, kitame lova, virtuvėlė tik vienam apsisukti. Taigi vieni gyvena ištaigingai, super brangiuose butuose, kiti tokiuose. Kadangi Šanchajus didelis, tai ir čia daug ko įdomaus yra. Viena iš įdomybių – Nefritinio Budos šventykla – garsiausia ir didžiausia Šanchajaus budistinė šventovė. Čia yra 1,9 m. aukščio 3 tonas sverianti Budos statula, iškalta iš nefrito, ją atgabeno iš Birmos 1882 m. (fotografuoti negalima). Čia dar yra kita brangi ir įspūdinga, bet mažesnė Gulinčio Budos statula. Ir daug kitų vertybių.
Antra įdomybė ir grožis – Šanchajaus Yuyuan sodai, pasislėpę tarp dangoraižių miško. Net nepagalvotum, kad gali pakliūti į visiškai kitą pasaulį. Visiška priešingybė. Siauros gatvės, senoviniai namai raitytais stogais. Tvenkiniai, maži kinų architektūros nameliai, tiltukai, tvenkiniuose plaukiojantys auksiniai karpiai. Tikra atgaiva sielai.
Šanchajuje yra Nandžingo kelias – pėsčiųjų alėja su prabangiomis parduotuvėmis, barais ir pramogomis. O saulei leidžiantis Pudongo dangoraižių rajonas švyti. Įspūdingai atrodo ir Pudongo naktinė dangoraižių rajono panorama tiek nuo krantinės, tiek plaukiant Huangpu upe.
Paskutinę dieną važiuojam į Šanchajaus užmiestį, Džudziadziao miestelį ant vandens. Tikroji Azijos Venecija. Kanalais plaukiojančios kiniškos gondolos, daug tiltukų, parduotuvėlių. Žmonės gyvena ir dirba, ir net didelius šunis augina.
Taip ir baigiasi graži Azijos pasaka. Ir aš ten buvau, arbatą gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau:)
Nuotraukos truputį pamaišytos, tai bus proga pažaist žaidimą, skaitant tekstą, atspėk, kur kas yra.
Saulė Prušinskaitė 2018-04-20
