Kelionė į 1436-uosius. Sustojęs laikas Persijos įlankoje
Kai Lietuvoje dangus ima žemėti, o dienos nuo vėsos trauktis, pradedi žvalgytis į šiltesnes platumas. 2015 m. lapkritį nedidelis būrelis bendraminčių (tarp jų – Eugenija ir kelionės organizatorė bei vedlė Orinta) aplankėme Iraną. Nors turistų čia negausu, bet lietuvių būta ne sykį ir ne vienas yra pasidalijęs įspūdžiais spaudoje. Tad praleiskim pasakojimą apie žemyninę dalį ir kelkimės į pačius pietus – lietuvių turistų dar neišvaikščiotas Irano salas.
Didžiausia Persijos įlankoje – Kešmo sala. Žemėlapyje atrodo lyg kokia didžuvė, atstačiusi peleką ir plaukianti šiaurės rytų kryptimi. Jos ilgis – kaip nuo Vilniaus iki Panevėžio, o plotis plačiausioje vietoje – kaip nuo Vilniaus iki Vievio. Laikas Irane (ir kitose musulmoniškose šalyse) skaičiuojamas pagal Mėnulio kalendorių, taigi patekome į 1436-uosius metus.
Lydimi vakaro žiburių ir ugnelės, plevenančios naftos perdirbimo įmonėje, keltu pasiekėme salos bendravardį, didžiausią jos miestą Kešmą, o iš ten nuvykome į savo ilgalaikę buveinę Tabl miestelyje. Mus pasitiko malonus šeimininkas, apsitaisęs tradiciniu baltu apdaru. Salose daug arabų kilmės gyventojų, taip pat atsikėlėlių iš Afrikos ir kaimyninių valstybių, todėl, kitaip nei žemyniniame Irane, ir drabužiai nėra persiškai spalvingi. Beje, jaunesni vyrai dažnai dėvi įprastus mūsų akiai trikotažinius marškinėlius su angliškais užrašais ir patogias kelnes ar net šortus, nors mums dar Lietuvoj buvo prisakyta: vyrams ir moterims – uždengtos rankos iki plaštakų ir kojos iki čiurnų; moterims – visas hidžabas, t. y. turi nesimatyti plaukų ir kaklo, o ant ilgų kelnių dar būtinas sėdmenis dengiantis drabužis.
Vietinės moterys čia vaikšto įsisupusios į ilgas juodas arba margas skaras, po jomis – ilga suknelė, o po šia – kelnės, panašios į galifė, kurių blauzdos dalis dažniausiai siuvinėta blizgiais siūlais ir užtraukiama užtrauktuku. Ir tai platumose, kur net lapkritį kaitina iki 30 laipsnių! Dažna moteris dar nešioja tik šioms saloms būdingas kaukes: vienos jų gana dailios, spalvoto audinio, siuvinėtos karoliukais, kitos, mūsų akimis, keistos – lyg juodas apynasris ar stilizuoti ūsai. Pirmą taip pasipuošusią pastebėjau dar žemyne, Širazo miesto turguje. Ji piktai nusisuko nuo objektyvo, o man taip knietėjo tą kitoniškumą užfiksuoti. Pirmi bandymai nufotografuoti kaukėtas moteris buvo bevaisiai – jos triukšmingai protestavo (kartu ir jų vyrai), nors, kai fotoaparatas buvo nuleistas, maloniai kvietė kartu pasivaišinti puodeliu arbatos. Pavyko tik artimiau susidraugavus.
Pirma mūsų draugė buvo dvidešimtmetė šeimininko duktė. Ji ne tik išrodė savo garderobą, bet ir davė jį pasimatuoti, įskaitant kaukę, ir nepyko, kad mes kikename žiūrėdami į jos drabužiais apsitaisiusią Orintą.
Šių namų kambarių, skirtų turistams, durys veda į bendrą keraminėmis plytelėmis klotą kiemą. Kelerios durys – palyginti turtingo šeimininko, su juo gyvena apie 20 šeimos narių, mažų ir didelių. Čia įprasta kelioms kartoms laikytis vieniems šalia kitų. Šeimininkas erdviame kieme ant žemės patiesia spalvotą kilimą, ant jo – ilgą polietileninę staltiesę ir ten sudeda jūrų gardėsius, milžiniškas lėkštes ryžių, kvietinius papločius, arbatos. Iš gėrimų įsimintiniausias diukas, kiek panašus į airaną. Valgoma Irane sėdint ant kilimo, sukryžiavus kojas, arba ant paaukštinimų, sukaltų tarsi dvigulės lovos, į kuriuos reikia lipti be batų. Šaukštu kabinama net mėsa, o šakutė yra tik maistui į šaukštą pastumti. Afrikiečių kilmės gyventojai dažnai valgį deda burnon tiesiog rankomis.
Miegama taip pat dažniausiai ant kilimo, pasitiesus čiužinį. Į kambarį einama nusiavus, o į tualetą – tik su šiam kambarėliui skirtomis šlepetėmis.
Užsieniečiai šioje uždaroje ir suvaržymų pilnoje šalyje ne dažni svečiai, todėl vietiniai žmonės dėl jų ypač stengiasi. Pastebėję, kad pora svetimšalių moterų dairosi gatvėje, jie sustabdo automobilį ir angliškai, o dažnai savo kalba ir gestais klausia, gal ko nerandam, gal galėtų mums padėti. Niekas nepriekabiauja, nesiūlo prekių, tiesiog rodo pagarbą svečiui. Mielai kviečiasi ir į namus ar tiesiog pievelėje kartu pasivaišinti (žinoma, ne alkoholiu). Viena mūsiškių pora įsidrąsino ir sėdo į nepažįstamo iraniečio automobilį, o šis nuvežė į tokias žavias vietas, kad lietuviai tik aikčiojo. Mes iraniečiams irgi buvom atrakcija, todėl tiek salose, tiek žemyne mus filmavo net vietos televizija. Kiekvienas, mokantis bent žodį angliškai, didesnėse susibūrimo vietose būtinai pakalbins: „Labas“, „Kaip sekasi?“, „Iš kur jūs?“, tik spėk sukinėtis ir visiems šypsotis. Stereotipas, kad pro iraniečius vyrus užsienietės turi praeiti kaip pro akmenį, nesidairydamos į šalis ir tylėdamos kaip žemė, visiškai subliuško. Nepasitaikė nė vieno, kuris žiūrėtų nepagarbiai. Moralės policija saugo, kad vyras svetimai moteriai nepaspaustų rankos ar kitaip nepaliestų, o vyrai gali vaikščioti vienas kitą apkabinę ir viešai bučiuotis, taip rodydami abipusį draugiškumą.
Pirmieji gyventojai Kešme įsikūrė dar prieš Kristų. Daugelis imperijų siekė užvaldyti šią salą, pradedant Elamu, baigiant britais ir portugalais. Dabar čia įsteigta laisvoji ekonominė zona. Didelių miestų nėra, todėl einant per kelią nereikia eismo stabdyti atkištu delnu kaip Irano didmiesčiuose. Susidarė įspūdis, kad beveik kiekvienas vyras turi jei ne motociklą, tai bent motorolerį, o ant jo sugeba susisodinti visą šeimą – žmoną ir du tris vaikus. Šalmų čia niekas nesideda. Gatvėse, kaip ir žemyniniame Irane, kabo žuvusiųjų kare su Iraku portretai, kiekviename miestelyje savi.
Sala ir jos priklausiniai – Hengamas ir Hormuzas – išsiskiria savo geoparkais, spalvingais kalnais, gamtos įdomybėmis.
Sykį važiuojant autobusu (priskirtu Irano turizmo firmos) iranietė gidė mums parodė maždaug už kilometro jūroje kyšančias uolas. Sako: „Po pietų, kai pro čia grįšim, vanduo bus nuslūgęs ir iki tos salelės nueisim sausuma.“ Negalėjom patikėti, kad štai ims ir prasiskirs jūra lyg Mozei mostelėjus. Ir iš tiesų į šią mažutę, gal kokių trijų hektarų Naaz salelę atsivėrė takas. Dar nebuvo tekę vaikščioti jūros dugnu. Štai kas yra atoslūgis.
Bet mūsų džiugesys pamažu peraugo į nerimą, mat vairuotojas sumanė nusiplauti autobusą ir privažiavo pavojingai arti vandens. Dar iš tolo pastebėjom, kaip ratai po truputį smenga į šlapią smėlį. Išvažiuoti jokių šansų. O jei prasidės potvynis? Dėl viso pikto susirinkom savo daiktus. Kai saulė jau beveik paniro jūron, atvažiavo į pagalbą traktorius su kaušu. Trūktelėjo ir... išvirto laukan autobuso „viduriai“. Tuomet kaušu jie buvo sustumti atgal, tad nenuostabu, kad taip apdorota mašina jau nebegalėjo mūsų vežti vakarienės. Prisirinko būrys smalsuolių ir padėjo laukti kito transporto.
Padedami vietinio vedlio, aplankėme Čaku kanjoną, kur iš lietaus vandenų išvarpytų smėlio, molio ir kalkių sluoksnių susiformavę įmantrūs reljefai ir šuliniai. Vedlys žingsniavo pirmas lyg per užminuotą lauką, atsargiai statydamas kojas ir kviesdamas sekti jo pėdomis. Vienas neatsargus žingsnis – ir įklimpsi dumble arba išsitiesi liulančioje masėje. Nors oras čia labai sausas, bet mūsų lankymosi dienomis stipriai nulijo, ir tai sutrukdė daugiau patyrinėti gamtos skulptūromis garsų Žvaigždžių slėnį.
Aplankėm Kešmo laivų statyklą. Tai nelyg mūsiškė nedidelė privati dirbtuvė. Šalia naujutėlaičio, iš rausvo medžio suręsto gražuolio jūroje kėpso sukiužę, gal net portugalų laikus menantys laivai.
Vietos žvejai surengė mums parodomąją žvejybą. Ištiesę tinklus, iš valčių stebėjom neįprastą šiaurinio kranto augmeniją – mangrovę. Tai medžiai ir krūmai, prisitaikę prie potvynių ir atoslūgių; iš dumblo lyg grėblio dantys kyšo jų šaknų smaigaliukai, per juos augalai kvėpuoja. Iš duobučių striksi keisti padarėliai – dumbliašokliai, o ne prasčiau už mus žuvis gaudo vandens paukščiai.
Vieną rytą pakeliui į Hormuzo salą kelte susipažinome su garsiu dailininku ekologu daktaru Ahmadu Nadalianu. Jis papasakojo apie vieną iš savo misijų – išmokyti darbo neturinčias salos moteris kurti iš gamtos duotų medžiagų meno dirbinius. Tam jis čia ir apsigyveno. Šis kuklus taurios sielos žmogus pakvietė apsilankyti savo muziejuje ir kartu papietauti. Susipažinome su jo unikaliais darbais, išbarstytais po visą pasaulį, skatinančiais saugoti Motiną Žemę, grožėjomės bemokslių moterų sukurtais kriauklių ir koralų vėriniais, paveikslais iš įvairiaspalvio smėlio, ne vieną ir įsigijome. O smėlio spalvų paletė šiame krašte beribė – tarytum tuose kalnuose kas būtų dažus paliejęs. Prie dar tebestūksančių portugalų tvirtovės liekanų raudonas ne tik kelias, bet ir jūros pakraštys, o kiek tolėliau – balzgani druskožemio grybai.
Į Hormuzo salą Nadalianas sukviečia bendraminčius dailininkus iš tolimiausių kraštų, jie kartu čia kuria ir palieka savo žymes.
Patyrėme ir gamtos taršos padarinių, kaip tik prieš vizitą pas didįjį ekologą. Buvo karšta, tad nusprendėme išsimaudyti jūroje. Beje, moterys – nesvarbu, vietinės ar atvykėlės, – ir į vandenį privalo lipti su drabužiais. Bevaikščiodami pakrante ir berinkdami dailias kriaukles, nė nepajutome, kaip visi apsivėlėme naftos gabaliukais. O jie tokie nenuplaunami ir nenukrapštomi. Prieš akis iškilo graudus kažkada matyto nafta aplipusio flamingo vaizdas.
Salose susipažinome ir su kitais gamtos mylėtojais. Jie džiaugiasi vietos augmenija ir gyvūnija ir mielai rodo savo turtus. Šių žmonių dėka stebėjome pusdykumėse laigančias gazeles, oriai žingsniuojančius kupranugarius, vandenyje dyglius pašiaušusius jūrų ežius. Galėjome net paglostyti didžiulį jūrų vėžlį, kurį mums iš jūros iškėlė Hengamo salos gamtininkas, šokęs iš valties su visais drabužiais, nespėjęs nė telefono iš kišenės išsitraukti.
Paperkantis šių žmonių nuoširdumas ir paprastumas. Gal kad religingi, gal kad neišpaikinti Vakarų civilizacijos. Tą patyrėme pietaudami ne restoranuose, o dažniausiai šeimose, į kurias nuvesdavo iranietė gidė. Galėdavom stebėti, kaip ruošiamas valgis, kokia šių žmonių buitis. Čia vyrauja toks, švelniai sakant, minimalizmas – dažnai iš molio drėbtos ar iš nendrių supintos trobelės, jose – iš lentų sukalti būtiniausi baldai. Dar senovinis kondicionierius gelbėtis nuo karščio. Didesnėse gyvenvietėse namų kiemuose stovi dailūs vėjo bokštai, kuriais cirkuliuodamas oras vėsina patalpas. Gatvėse ir ant apirusių namų stogų bastosi ožkos, rankiodamos kiekvieną šapelį. Į skarą įsisupusi kaukėta moteris ant jūros kranto su valu rankoje (be jokios meškerės) ramiai gaudo žuvis. Šalia, sulipę į valtį, žaidžia pulkelis vaikų. Laikas tarsi sustoja, niekas niekur neskuba. Antai būrelis vyrų baltais apdarais dėlioja domino, senelis iš lėto dėsto savo išmintį anūkui.
Kai atsisveikinant moterys su vaikais moja tau nuo kranto ir siunčia oro bučinius, nors su jais esi bendravęs tik kūno kalba, supranti, kad palieki šalį, kurioje gal ir nemokėtum gyventi, bet kuri tau suteikė peno apmąstymams, kas šioje žemėje yra išties svarbu, o kas – tik balastas. Sykiu imi ilgėtis savo žalio ir taip mielo krašto.
Birutė Simanavičienė
