Balis
Kai susiruošiau į Balį, apie šią salą beveik nieko nežinojau. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad Balis – tai pižonų atostogų kryptis. Keista, kad pas mus Indijos vandenyno, o ir kitos salos pristatomos tik kaip gražių paplūdimių ir prabangaus poilsio vietos. Todėl ir aš, norėdama pamatyti Aziją, į Balį net nekreipiau dėmesio, kol vieną dieną pamačiau nuotraukas su ugnikalniais. Tas vaizdas taip užbūrė, kad nusprendžiau pasižvalgyti po tą kraštą. Tiesa, Indonezija – tai 17 tūkst. salų šalis, iš kurių 6 tūkst. salų gyvenamos. Didžiausios Java, Sumatra, Sulavesis, Borneo. Balis nedidelė Indijos vandenyno apsupta sala, esanti visai netoli Australijos.
Nuotraukoje matyto Bromo ugnikalnio nepamačiau, nes nepasisekė pakliūti į Javos salą. Bet užkopiau į 1 717 m. aukščio Baturo ugnikalnį ir dar naktį. Tai buvo mano kelionės iššūkis ir aš džiaugiuosi jį įveikusi. Turėjau puikią komandą – 3 jaunos sielos moteriškės ir jaunasis vedlys balietis, kuris mus globojo ir saugojo, kad tamsoje nenuriedėtume nuo kalno. Pojūčiai ir vaizdai buvo to vargo verti. Mes turbūt buvome vienintelės vyresnio amžiaus žmogystos, susiruošusios į beprotišką nuotykį. Aplink šurmuliavo jaunimas ir lyg maži vabaliukai ropojo į kalną. Dar vienas nepamirštamas vaizdelis – tai priešaušrio plaukimas balietiška valtimi, panašia į aštuonkojį. Į vandenyną išplaukėme pasitikti saulėtekio ir delfinų. Pramogų Balyje tikrai netrūksta, nuobodžiauti nėra kada. Va, jei nekankintų karštis +30, didelė drėgmė ir įdomus dienos ilgumas. Prie pusiaujo saulė visada teka 6.15 val., o leidžiasi 18.15 val. Tad nori nenori turi keltis su saule. Bet Baliečiai 18 val. miegoti neina. Vakare gyvenimas tik prasideda, visi eina į barus vakarieniauti, susitikti su draugais, į parduotuves. Tad laisvai gali vaikštinėti iki 1 val. nakties, žmonių bus. Tik mažesniuose miesteliuose apšvietimo mažai, taigi reikia neštis savo šviesos šaltinį, kad jaukiau būtų. Aš dar ir atšvaitą turėjau. Man labai pravertė vaikštant siaurom, tamsiom gatvėm. Ir motoroleriai nenumušė.
Tiesa, aš pati sugebėjau įvirsti į pakelės griovį. Nebuvo uždengtas ir prasidėjo iškart už šaligatvio. Tik atvažiavus į naują vietą ir nežinant gatvių struktūros, sudėtinga nuspėt, kur slypi pavojus. Dabar jau įgijau kelkraščių griovių fobiją. Likusį laiką stengiausi vaikščioti gatve. Iš tikro mėlynių prisirinkau daug ir net nežinau kur:)
Vakare eidavom pavalgyti į kokį restoranėlį ar šiaip prisėsdavom pailsėti ir išgerti šalto alaus. Rinkdavomės nacionalinės virtuvės patiekalus ir prašydavom, kad būtinai pateiktų su jų valgomais aštriais prieskoniais. Viskas, ką valgėm, tikrai buvo skanu. Kaina – 50–70 tūkst. Indonezijos rupijų (IDR), su alumi ir procentais išeidavo 100 tūkst. IDR – apie 7 eurus. Vienąkart gėrėm vietinį vyną, tai 200 ml. taurės kaina kaip patiekalo buvo 70 tūkst. IDR – apie 5 eurus. Prancūziški vynai triskart brangesni. Nėra pas juos gėrimo kultūros. Gali paragauti, jei svečias vaišina, bet šiaip jie negeria. Rūkyti rūko.
Balyje laisva atmosfera, net nepagalvotum, kad šalis (Indonezija) musulmoniška (musulmonai sunitai). Balyje klesti hinduizmas. Nemažai žmonių, kurie nenorėjo išpažinti islamo, atsikėlė į Balį. Be galo keista sala. Čia tiek šventyklų. Kiekvienas miestas, miestelis, kaimas, kalnas, ryžių laukai, kiekviena gatvė, kiekvienas namas, parduotuvė, viešbutis turi savo šventyklą ar šventyklėlę. Kartais eini gatve ir nežinai, kur pateksi praėjęs pro vartus. Ar į namus, ar į šventyklą. Aš net nežinau, ar tai gražu, ar negražu, tai tiesiog įspūdinga. Arba tu tai priimi, arba ne. Kai kurie altorėliai- skulptūrėlės-baubukai-piktosios dvasios ar dar, nežinau, kaip juos pavadinti, yra jau seni ir sudūlėję. Kiti dideli gražūs ir išraiškingi. Rodos, vienodų net nemačiau. Visokiausi gyvūnai, legendų personažai visokiom grimasom, dažniausiai baisiom... Statiniai ir skulptūros yra tamsūs, nes daromi iš juodo lavos akmens, todėl puošiami ryškiaspalviais sarongais, kepuraitėm ar karoliais. Ir būtinai šalia yra spalvotas lietsargis. Šie akcentai labai pagyvina bendrą gatvių ir šventyklų vaizdą. Ir dar viskas aplink žydi. Visos kelionės metu jaučiausi, kaip keliaudama per pasaką. Vienu keliu pasuksi – atsidursi džiunglėse, kur kabo lianos, stūkso apsamanojusios šventyklos ir laksto beždžionės. Kitu keliu pasuksi – atsivers nuostabi kalnų ežero panorama su šventykla viduryje. O kur dar amžinai žaliuojantys ryžių laukai ir vulkano papėdėje auginamos daržovės, įvairiausi vaisiai...
Nebūčiau aš, jei ir ties pusiauju nerasčiau alternatyvos. Taman Festival park „Gghost town“ – tai apleistas atrakcionų parkas. Džiunglės apglėbusios senus sugriuvusius pastatus, kur ne kur iš po lianų kyšo akmeniniai pažaliavę gyviai. O prie geltonosios upės gyvena aligatoriai. Tokios vietelės labai tinkamos fotosesijoms. Didesnėse griuvenose, kaip kino teatras ar akvariumas, karaliauja grafičiai. Tai mane labai pradžiugino. Štai čia ir renkasi vietinės alternatyvos kūrėjai. Manau, kad ne tik iš Sanuro, Balio, bet iš užsienio.
Balyje populiaru minėti Elizabeth Gilbert knygą „Valgyk, melskis, mylėk“. Aš tos knygos neskaičiau, filmo nemačiau, nežinau, apie ką, bet, manau, tie žodžiai tiksliai apibūdina Balį.
Melstis gali į valias – kur nori, kiek nori ir kam nori... Mes buvome Balyje, kai buvo švenčiama Gokunguno šventė balandžio 10–15 d. (nuo mėnulio pilnaties trečiadienio). Tą savaitę visi vaikščiojo pasipuošę, ėjo į šventyklas, nešė aukas. Nemačiau nė vieno rūškano veido, kuriame atsispindėtų kančia ar prievarta, kad „va ir vėl reikia kažkur eiti“. Jų tikėjimas toks stiprus ir atviras, kad tiesiog tave persmelkia tuo gerumu, ta teigiama energija. Nori nufotografuoti – paprašai (jei yra tiesioginis akių kontaktas), visada leidžia. O jei nėra galimybės paprašyti iš toliau fotografuoti, tai kai pamato kamerą, šypsosi, pradeda rodyti „liuks“, ypač jaunimas pasijaučia žvaigždėmis. Aplankėm virš 10 visiškai skirtingų šventyklų. Į jas vietiniai eina šeimomis, o aukos, kurias atneša (vieni kukliau, kiti gausiau), paskui išdalinamos sunkiau gyvenantiems bendruomenės nariams. Pasipuošę būna ne tik žmonės, bet išpuošti ir motoroleriai, automobiliai. Net šunys bėgioja šventiškai nusiteikę. O gatvėse siūbuoja tokios didelės pintos „verbos“.
Valgyt, valgyt, valgyt – badu tikrai nenumirsi. Nori mėsos – prašau, kokios pageidauji. Nori ryžių, makaronų – prašau virtų, keptų. Nori vaisių – prašau begalė skaniausių, tik spėk išragauti. O kai nuvažiuoji į kulinarijos pamokas, linksmai prigamini tiek patiekalų, kad sunku suvalgyti (bent jau man). Per dvi savaites atsivalgiau visiems metams į priekį.
Mylėt. Jei nėra šalia mylimo žmogaus, gali mylėti viską – saulės skleidžiamą šilumą, vandenyną, džiaugtis žydinčiais augalais ir medžiais. Ir net vairuotojus, kurie nelabai sustoja, kad praleistų, bet ir nesistengia ant tavęs užvažiuoti. Jie skuba lėtai, vairuoja kultūringai ir net motoroleriai per kamščius užlindinėja iš visų pusių taip tvarkingai. Jeigu netyčia automobilis užvažiuoja ant „gulinčio policininko“, vairuotojas atsiprašo keleivių, kad buvo nepastabus. Tiesiog tu negali nemylėti tų sunkiai dirbančių žmonių. Jie visi dirba – kas ryžių laukuose, daržuose, statybose, kas parduoda, kas masažuoja, kas drožia medį, daro baldus, piešia batiką, dirba su sidabru... ir visa tai rankų darbas. Ten nėra prašančių, nes net miestelyje žmonės augina ryžius, jei tik turi žemės lopinėlį. O jei neturi, tai augina vištas. Gaidžiai giedojo visur, net kurorte prie vandenyno. Juk kurortai tik atvykėliams, o vietiniai turi išgyventi.
Be abejo, turizmas Balį sustiprino, atsirado viešbučių, maitinimo įstaigų ir visų kitų paslaugų sektorius. Baliečiai tikrai šiuolaikiški žmonės, baruose groja vakarietiška muzika, džiazas. Labai mėgsta atlikti seną roko muziką.
Sanure yra pasislėpęs (tiksliau, kažkodėl nereklamuojamas) belgų tapytojo Adrien Jean le Mayeur de Merpres ir jo žmonos balietės šokėjos Ni Pollok namas-muziejus. Apie jį sužinojau visiškai atsitiktinai ir pradėjau ieškoti, nes Sanuro lankstinuke jis nebuvo net pažymėtas. Gaila, kad namai nelabai tvarkomi. Ant stiklų, kuriais uždengti paveikslai, sluoksnis dulkių. Tai negali net tapyto vaizdo gerai matyti. O šiaip vieta nuostabi. Anksčiau po dailininko mirties žmona šiuos namus pavertė muziejum, buvo įkurta ir kavinė, bet neišsilaikė. Labai gražūs baldai. Viskas raižyto medžio (skrynios, stalai, spintos). Namai balietiško stiliaus, didelis kiemas su šventykla, prie vandenyno. Jei būsite Sanure, būtinai tenai nueikit.
Balyje keliauja ir daug jaunimo, tik jie renkasi aktyvų poilsį, kitose pakrantėse, kur didelės bangos (ne Sanure). Ir plaukimas pripučiamaisiais plaustais, ir dviračių maršrutai yra. Nors dviračių takų tikrai nematyti. Be to, mieste sudėtinga važinėti, nebent pakrante.
Dar daug ko nepaminėjau: ir balietiškų šokių, ir apie kiekvieną šventyklą nepapasakojau, ir kulinarinių receptų nepateikiau:) Jei bus įdomu, istoriją pastudijuosit.
Štai toks mano pirmas įspūdis apie Balį, tikiuosi, aš čia dar grįšiu.
Saulė Prušinskaitė
