Kelionės kryptis – Berlynas

Kodėl Berlynas? Ką galima trumpai pasakyti apie Berlyną? Tai didelis miestas vidury Europos, turintis be galo seną, įdomią ir dramatišką istoriją. Berlyne susitelkę didieji meno muziejai, tai net atskira Muziejų sala. Begalė modernaus meno galerijų, kino fotoindustrijos centrai, muziejai. O kur dar besikeičiančios pasaulinio lygio meno parodos. Mums apie tai tik pasvajoti, nes Gugenheimo muziejus liko tik gražiose svajonėse. Bet ne tik meno ištroškę keliautojai plūsta į Berlyną. Berlynas turi tokią traukos aurą, kuri tave arba visiškai įsiurbia, kai norisi išlandžioti visus kampelius, kur net ne visi vietiniai vaikšto, arba vienąkart perbėgi per centrą su ekskursija ir nesupranti, ko gi į tą Berlyną visi veržiasi.

Aš esu iš tų, kuriuos Berlynas įtraukė. Šiemet į jį važiuosiu jau penktą kartą. Pirmąkart nusipirkusios baisiai pigius autobuso bilietus (10 Lt) su drauge iškeliavom 2012 metų rugsėjy. Tad pirma pažintis su Berlynu buvo centrinėje, istorinėje Berlyno dalyje. Aplankytas modernusis „Sony“ centras, Berlyno sienos dalis prie Čarlio kontrolės posto, Brandenburgo vartai, Rotušė, memorialas išvaduotojams nuo fašizmo ir t. t. Taip pat pradėjom subombarduotos Kaizerio Vilhelmo bažnyčios paiešką. Tad pėstute nusibeldėm iki Kurfiurstendamo rajono prie zoologijos sodo. Jei norite tikrai daug pamatyti, vaikščiokite pėsčiomis. Sunku, pavargsti, bet pamatai išties daug ir svarbiausia daug to, apie ką nerašo turizmo vadovai. Atstumai ten išties dideli. Tik pereiti vieną parką užtrunka apie dvi valandas.

Antra kelionė 2013 metų pavasarį jau buvo su didesne kompanija. Po Berlyną keliauti penkiese labai apsimoka, nes galima pirkti transporto bilietą mažajai grupei. Tuomet sutaupai daugiau nei pusę. Transportas ten brangus. Kai oras lauke šaltokas, norisi nueiti, kur šilčiau. Bet ar vasara, ar žiema, prie muziejų eilės kilometrinės. Mums pasisekė pakliūti į vieną Pergamo muziejų. Įspūdis nerealus. Įeini pro duris ir išsižioji, nes negali patikėti – rūmai rūmuose. Atsiduri Babilono salėj, prisėdi ant Pergamo altoriaus laiptų ir t. t. Ten galima fotografuoti ir filmuoti. Mes to nežinojom ir fotoaparatus palikom saugykloj. Išgelbėjo tik mano telefono kamera, kad nors šį tą įamžinčiau. Berlyne taip pat yra daug „blusturgių“. Vienas mažasis yra prie pat muziejų ir veikia tik sekmadienį. Kiti dideli miesto pakraščiuose.

Dar viena Berlyno įžymybė ir traukos centras – Berlyno sienos dalis „Est Side Gallery“ (Rytų galerija), ištapyta menininkų. 2013 metais ji man paliko didelį įspūdį. Grožėjausi tais darbais, juos visus nufotografavau. Deja, 2015 metais vaizdas buvo kardinaliai pasikeitęs. Sienos paveikslai buvo apipaišyti. Matėm, kaip atvažiuoja speciali mašina su vaikinais, ir jie tą sieną restauruoja, valo apipaišymus.

2014 metais nusibeldžiau į Berlyną viena ir tik vienai dienai. Važiavau vasarą, tad turėjau vieną tikslą – pažiūrėti Šarlotenburgo rūmus ir parką. Jie kaip tik dvejus metus buvo restauruojami ir uždaryti. Rūmai visai netoli autobusų stoties. Parkas tikrai didelis ir gražus. Matyti daug sportuojančių žmonių ir vienam krašte vedžiojančių šunis. Paskui radau dar vieną rajoną, kur daug mokslo įstaigų. Galbūt universiteto miestelis. Berlynas stipriai statosi, visur kyšo kranai. Senasis centras jau ketveri metai visas išraustas. Tiesiama nauja metro linija. Tad per centrą tik prabėgi. Berlyne teka Šprė upė, o ja plauko laivai. Mieste nemažai parkų, o juose – vandens telkinių. Taigi pailsėti, pabėgti nuo mieto triukšmo tikrai yra kur.

Vaikštant po Berlyną, vis kyla noras atspėti, kuri dalis buvo komunistinė, o kuri – Vakarų. Siena tai nebuvo tiesi linija, skirianti miestą. Dabar tik suprantu, kodėl Vakarų pusėje mažiau kontrastų. Beveik nėra ko nors įspūdingo. Pasirodo, visi senieji rūmai, muziejai, Brandenburgo vartai liko komunistų pusėj. O aplink senąjį centrą buvo statomi sovietinio tipo daugiabučiai ir gamyklos. Vienintelis garsus to laiko statinys – Televizijos bokštas. Frydrichshaino-Kroicbergo rajone dar yra gražus, raudonų plytų geležinkelio tiltas, statytas 1896 metais. Štai jums ir kontrastai. O dabar tą įspūdį sustiprina dar ir modernūs verslo ir prekybos centrai, iškilę vietoj nugriautų „sovietinių“ namų („Sony“ centras). Vakarinė Berlyno dalis gyveno paprasto miesto gyvenimą, nes VFR sostinė buvo Bona.

Viena iš skaudžiausių temų Berlyne yra žydų genocidas. Netoli Brandenburgo vartų yra sukurtas įspūdingas ir net, sakyčiau, interaktyvus paminklas – labirintas. Visoje aikštėje linijomis sustatytos granitinės plytos. Vaikščiodamas tomis linijomis tu arba dingsti, arba vėl pasirodai ir pamatai saulę. Manau, tai labai simboliška ir gilu. Labai keistas jausmas apima. Beje, ten geras fonas fotografuoti. Genocidas III Reicho laikotarpiu (ir ne tik tuo laiku, bet ir visai neseniai) buvo ne tik prieš žydus, bet ir prieš homoseksualius asmenis. Tad naujųjų laikų Berlyne šalia genocido aukų memorialo ir parke stovinčių iškilių kompozitorių, kaip V. A. Mocartas, ir rašytojų, kaip J. V. Gėtė, skulptūrų pastatytas ir kuklus memorialas homofobų aukoms. Dar vienas sugriautas žydų kvartalas yra Kurfiurstendamo rajone. Jis klestėjo Veimaro respublikos laikotarpiu (1919–1933 m.). Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo sunaikintas. Dabar šioje vietoje pastatyti nauji pastatai ir yra vienas didžiausių prekybos centrų; aikštė, kur vyksta mugės, įsikūrę vesterno teatrai, zoologijos sodas ir man pati įspūdingiausia Kaizerio Vilhelmo bažnyčia. Subombarduota bažnyčia tokia ir palikta, kaip paminklas karui atminti. Dabar ji jau baigiama užkonservuoti ir galima ją pamatyti iš vidaus.

2015 metų kelionės į Berlyną tikslas buvo rasti alternatyvaus Berlyno vietas. Iš pat ryto ir patraukėm į Frydrichshaino-Kroicbergo rajoną, Varšuvos (Warshauerstr.) gatvę. Tai vienas iš apleistų socialistinų rajonų. Tai buvę traukinių depai, o dabar RAW centras. Čia renkasi menininkai. Jie turi savo dirbtuves, parduotuvėles, vakarais vyksta prekyba ir koncertai. Visų pastatų sienos išpaišytos grafičiais. Aišku, kur apleistos vietos, ten neišvengsi susitikimų su vietiniais „kaifuojančiais“ ir šiaip visokiais keistuoliais. Viskas vienaip atrodo ryte ir kitaip vakare. Jei nebijai, užeik. Mes su drauge vakare jau ten kažkaip neužėjom, bet šalia radom legendines fotobūdeles. Įlendi, užsitrauki užuolaidą, įmeti 2 eurus, nusifotografuoji ir po 6 min. išlenda tokia ilga 4 kadrų nuotrauka. Labai linksmas veiksmas.

Kitai dienai dar liko neaplankytų objektų. Tad papusryčiavusios patraukėm pėstute link kanclerės rezidencijos, Reichstago ir Žandarmerijos aikštės. Ši aikštė laikoma viena gražiausių. Anksčiau ji buvo vadinama „turgumi centre“, o vėliau – Žandarmerijos aikšte, nes čia buvo karališkosios žandarmerijos kareivinės. Aikštę supa 1773–1871 m. architektūros paminklai. Prancūziškasis soboras, Vokiškasis soboras ir „Schauspielhaus“ koncertų salė, pastatyta architekto K. F. Šinkelio 1821 m.

Bet mūsų tikslas buvo alternatyva. Tad tiesia Friedrichstrase gatve kirtom Šprė upę dar vienu senu tiltu (per upę nutiesta daug senų gražių tiltukų). Pakliuvom į demonstraciją. Išvakarėse prie Brandenburgo vartų taip pat buvo demonstracija su Irano vėliavom. Čia kiek nuvažiuoji, tiek pakliūni į kokią nors demonstraciją. Šiek tiek nukrypau nuo temos. Mes juk ieškojom alternatyvaus meno centro „Tekseles“ Friedrichstrase ir Oranienburger gatvių sankirtoje. Beieškodamos gatvės pavadinimo, užtikom keletą menininkų galerijų-parduotuvių. Radom ir ieškomą objektą. Iš pradžių nesupratom, ar tai tikrai tas. Oranienburgerstr. 54-56 pastatas didelis, tačiau uždarytas ir užkaltas, nors visas išpaišytas grafičiais ir išpuoštas kitokiu menu. Va, tik vienišas prekeivis plokštelėmis ir atributika knapsojo vienoje nišoje. Supratom tiek, kad kažkas per metus atsitiko. Matyt, avarinis pastatas ir visi gyventojai turėjo išsikraustyti. Juolab kad jie buvo nelegaliai užėmę apleistą seną „sovietmečio“ universalinę parduotuvę. 90-ųjų pradžioje Berlyno neformalai jį užėmė ir įkūrė savo teatrą, klubą, kavines ir galerijas. Gaila, pavėlavo, tad jis išliks tik kino filmuose ir kažkieno nuotraukose.

Jau vakarėjo, tad mes ėjome tiesiai ta pačia gatve link centro. Pakeliui priėjom didelę auksiniu kupolu Naująją Sinagogą, atidarytą 1866 metais. Taigi galima numanyti, kad šioje teritorijoje galėjo gyventi daug žydų. Jau visai netoli Televizijos bokšto radom nuostabių kiemelių. Kažkas panašaus į mūsų Vilniaus senamiesčio pereinamus kiemus. Kai kurie jų buvo išgražinti, restauruoti. Čia įsikūrusios kavinukės, nedidelės saldumynų ir suvenyrų parduotuvės. Buvom jau sutemus, tad viskas švytėjo. Kiemelių daug. Eini iš vieno į kitą, iš vieno į kitą, bet taip ir nepatekom į kitą gatvę. Reikės kitąmet dar užeiti, nes nieko nenufotografavau. Išėjusios iš vienų kiemų, šalia pakliuvom į kitus, kur tamsu, apšvietimo beveik nėra, sienos senos, išpaišytos grafičiais. Kampuose stoviniuoja jaunimėlis. Bet mes visgi perėjom kiemą ir prie laiptinės pamatėm užrašą „Anne Frank“. Čia, namo 4-ame aukšte, yra nedidelis jos muziejus. Lipant laiptais girdi skaitant jos dienoraštį.

Štai tokie kontrastai netgi vienoje gatvėje, o ką jau kalbėti apie visą miestą. Už kiekvieno, rodos, žinomo kampo, nežinai, ką gali rasti. Čia tik trupinėlis įspūdžių iš mano pasivaikščiojimų po Berlyną.

Būtinai nuvažiuokite į Berlyną ir pajuskite jo atmosferą.

Saulė Prušinskaitė

2012–2015