Portugalija – išskirtinės architektūros šalis

Tąkart į Portugaliją važiavau išsamiai nepasidomėjusi šalimi. Galvoje sukosi tik girdėti stereotipai: Europos išlaikytinė, atsigavusi tik po EXPO 98, saulėti paplūdimiai, Porto vynas, Madeira, graudžios fado dainos ir sostinė Lisabona. Dabar galiu išbraukti beveik pusę šių teiginių. Portugalija pribloškė savo gamta, kalnais, Atlanto pakrančių grožiu, architektūra. Sužavėjo spalvingasis Portas, daugiatautė Lisabona, senoji sostinė Koimbra. Portugalija – tai Europos žemės kraštas, kur galima sėdėti nuleidus kojas į Atlanto vandenyną. Kad pasiektum tą kraštą, reikia pervažiuoti visą Europą. Kelias neprailgsta, nes vingiuoja per nuostabius Pirėnų kalnus Prancūzijoje ir Ispanijoje, Kantabrijos kalnus Ispanijoje ir miškingas Portugalijos kalvas, Atlanto pakrante. Ką domina šventos vietos – tai važiuojama ir Šv. Jokūbo keliu nuo Lurdo iki Santjago de Kompostelos.

Portas – antras pagal dydį ir, ko gero, vienas spalvingiausių miestų, kur į uostą leidžiasi kalva, apkibusi spalvingais namukais, o tarp jų vingiuoja siauros gatvelės. Vakarais iš barų sklinda fado garsai, o skersgatviuose tikrai teks prasilenkti su vietiniais vaikinais. Uosto žibintai nušviečia krantinėje stovinčius laivus. Nepatingėkit vakare pasivaikščioti po Portą ir pajusti tikrą jo dvasią. Ryte akį pamalonina architekto Eifelio kūrinys – dviaukštis Marijos Pijos tiltas (Ponte Maria Pia).

Toliau kelias veda į Koimbrą – senąją Portugalijos sostinę. Čia galima pasigrožėti senąja miesto architektūra, XII a. Katedra ir Universitetu bei išskirtiniu Portugalijos architektūros bruožu – azulechu (keraminių plytelių mozaika puoštais ne tik rūmais, bet ir namais). Azulechas (isp. azulejo) – tai mėlyna ir balta spalvomis margintos plytelės, iš jų sudėliojami atskiri paveikslai, o kitų spalvų plytelėmis dekoruojamas visas pastatas. Dabar jau daug plytelių yra atsilupinėjusios, bet vis tiek gražu.

Kuo toliau, tuo gražiau. Mes jau prie Batalijos vienuolyno – Portugalijos gotikos šedevro, tiksliau, išskirtinio manuelio stiliaus architektūros. Vienuolynas pastatytas Šv. Mergelės Marijos garbei, atsidėkojant dievui už pergalę prieš Kastilijos karalių. Šis stilius suklestėjo valdant karaliui Manueliui I (XV a.) ir buvo pavadintas jo vardu. Manuelio stiliumi gausiai išpuoštos išorės ir vidaus detalės, tai juvelyriškai išraižyti ornamentai, grakščios kolonos. Skliautai primena gėles ir medžių lapiją. Iškaltos detalės persipina viena su kita: tai įvairios virvės, inkarai, tamplierių ordino kryžiai. Beje, Portugalijos vienuolynai priklausė tamplierių ordinui. Čia visur pilna jų ženklų.

Kitas įstabaus grožio ir didybės vienuolynas yra Lisabonoje – Šv. Jeronimo vienuolynas. Praeityje priešais vienuolyną buvo uostas, iš kurio išplaukė Vasko da Gamos laivai ieškoti Indijos. Karalius Manuelis I jūrų kelio į Indiją atradimo garbei ir pastatė vienuolyną. Jame yra žymiojo keliautojo Vasko da Gamos kapas. Šv. Jeronimo vienuolynas taip pat išsiskiria manuelio stiliaus dekoru. Ir čia randame tamplierių ženklų, šalia vienuolyno plevėsuoja vėliavos su tamplierių kryžiais. Dabar priešais pagrindinį vienuolyno įėjimą, grindinio plytose yra išgraviruoti 2007 m. Lisabonos sutartį pasirašiusių prezidentų parašai. Yra ir Lietuvos prezidento V. Adamkaus parašas. Buvusio uosto vietą puošia aikštė su pasaulio žemėlapio mozaika ir paminklas atradėjams, kurio viršuje yra apžvalgos aikštelė.

Dar vienas manuelio stiliaus šedevras – Belemo bokštas. Šis ažūrinis bokštas buvo tvirtovė, muitinė ir kalėjimas. Šv. Jeronimo vienuolynas ir Belemo bokštas – vieninteliai XV a. statiniai, išlikę po stipraus žemės drebėjimo Lisabonoje 1755 m.

Iš praeities galima grįžti į dabartį. Portugalijos sostinė Lisabona sukėlė socialinį ir kultūrinį šoką, bet gerąja prasme. Kodėl? Ne veltui Lisabonoje yra tolerancijos siena. Ten tiek skirtingų tautų ir spalvų žmonių ir visi gyvena kartu, o ne atskiruose juodaodžių ar azijiečių kvartaluose. Lisabona – didelis ir gražus miestas, bet stebėti žmones buvo įdomiausia. Dieną aikštės pilnos turistų, o vakare viskas pasikeičia – į aikštes susirenka vietiniai. Ypač įspūdingai atrodo išeiviai iš Afrikos. Moterys pasipuošusios ryškiais, spalvingais drabužiais, vyrai su kostiumais, skrybėlėti. Vyksta pokalbiai prie alaus bokalo ar šiaip. Būtinai pasivažinėkite tramvajumi, tuo, kuris kyla į viršutinį Alfamos kvartalą. Galima nuvažiuoti iki Šv. Jurgio tvirtovės ir iš viršaus pasigrožėti vaizdu į miestą, pasivaikščioti po daugybę senamiesčio gatvelių. Gatvelės siauros, tad išsitenka tik vieni tramvajaus bėgiai. Vakare verta nuvažiuoti į buvusį EXPO 98 miestelį, kur visomis šviesomis spindi moderni architektūra. Iš ten puikiai matyti ilgiausias Europoje tiltas (17,5 km.), einantis per Težo upę.

Portugalija paliko gerą įspūdį: maistas skanus, viešbučiai, kuriuose gyvenome, nedideli, bet jaukūs. Tad nepabijokit ilgos kelionės iki Portugalijos ir ta šalis jūsų nenuvils.

Saulė Prušinskaitė

2009