Maurų palikimas Ispanijoje
Pirėnų pusiasalyje – apsupta jūrų, vandenynų ir kalnų – pasislėpė Ispanija. Pasislėpė tam, kad atrastume jos gamtos grožį, meno šedevrus, senąją ir naująją architektūrą ir užkariautojų palikimą. Ispanijos karalystę sudaro 18 sričių. Jos visos skirtingos. Katalonijos, Galicijos ir Baskų krašto gyventojai nelaiko savęs ispanais. Tenykščiai žmonės išdidūs ir tarpusavyje bendrauja tik savo kalba, puoselėja savo krašto tradicijas.
Šįkart papasakosiu apie Andalūzijos regioną, jo centrą Seviliją ir Granadą. Ši kelionė buvo 2009 m. pavasary pakeliui į Maroką. Andalūzija yra pietinėje Ispanijos dalyje.
Sevilija – finikiečių, romėnų ir maurų miestas, puikuojasi XII–XVIII a. architektūra. Iš Sevilijos 1492 m. išplaukė pirmoji Kristupo Kolumbo ekspedicija. Sevilijoje yra didžiausia ir gražiausia Ispanijos katedra ir varpinė La Giralda. Katedros vietoje buvo Didžioji mečetė, kuri 1248 m. perstatyta į katalikišką katedrą, tai vienas didžiausių gotikos pastatų pasaulyje. Šalia katedros stovi visai kito stiliaus varpinė, tai buvęs minaretas. Dar liko paradiniai mečetės vartai, dabar vadinami Atleidimo vartais. Vienoje iš katedros koplyčių palaidotas ir K. Kolumbas.
Aikštėje priešais katedrą daug linksmų šiuolaikinių skulptūrėlių. Jos, mano manymu, visai netrukdo grožėtis griežto stiliaus architektūra, o labai pagyvina vaizdelį. Kitoje katedros pusėje – karališkasis Alkasaras – buvę maurų valdovų rūmai. 500 metų trukęs maurų valdymas paliko ryškų pėdsaką architektūroje. Kaip ir viskas arabų pasaulyje, didinga: architektūroje daug dekoro, ornamentikos, augalų ir gyvūnų motyvai, raižiniai, keramika. Didelis parkas su įvairiausiais medžiais ir žaliuoju labirintu. Sodas, kur sirpsta apelsinai ir citrinos, trykšta fontanai, vaikštinėja antys ir povai. Tokiame parke tikra atgaiva sielai ir kūnui.
Sevilijoje būtinai reikia pasivaikščioti nuostabiu Marijos Luisos parku. Tai mėgstama miestelėnų poilsio ir pramogų vieta. O kur dar grandiozinė Ispanijos aikštė su rūmais. Praėjusias metais buvo restauruota dar tik pusė rūmus puošiančių freskų.
Toliau kelias veda per Andalūzijos žemumą Andalūzijos kalnų link, kur įsikūręs Granados miestas. Miestas ilgai buvo mauriškosios Andalūzijos sostinė. Žymiausias architektūros šedevras – Alhambra, buvusi Nasridų karalių rezidencija. Buvo pradėta statyti XII a. kaip Akropolio tipo tvirtovė. Nuo Sakromontės kalno atsiveria Granados ir Alhambros panorama. Į tvirtovę galima pakliūti per kelerius vartus, vienus iš jų saugo patrankos. Begalė turistų ir ispanų kiekvieną dieną plūsta išvysti šį grožį ir praleisti visą dieną vaikštant po šia teritoriją. Įeini tvirtovės siena, paskui nusileidi apačion, užsuki į rūmus. Čia įspūdingos menės, kolonados, sienų ornamentika, mozaika. Galima užtikti ir neatpažintų objektų, kaip šis nuotraukoje. Pamačiau jį pro rūmų langus, uždarame kieme. Kas tai? Nežinau. Daug atskirų pastatų, kiemeliai, baseinai. Keliukai, kylantys į kalną ir besileidžiantys žemyn. Panoraminės aikštelės, kur gali stebėti, kaip saulė ritasi į vakarus. Pavargęs po klaidžiojimo sodų labirintais, gali prisėsti ant suoliuko, paklausyti paukščių čiulbėjimo ar pabendrauti su Alhambros katinais. Visos didybės ir grožio turbūt neįmanoma įamžinti fotoaparatu. Reikia ten pabūti ir pajausti.
Besileidžiant saulei dar grįžau į Generalifės sodus atsisveikinti su Alhambra.
Saulė Prušinskaitė
