Šanchajus – didžiausias Kinijos miestas pagal gyventojų skaičių. 2013 m. duomenimis, čia gyveno daugiau kaip 24 mln. žmonių – tiek, kiek visame Australijos žemyne! Šanchajuje yra 10 metro linijų, o autobusų maršrutų – 1 000! Apie 5 a. tai buvo Wu karalystės teritorija ir šis regionas visada buvo vienas iš svarbiausių Kinijos žemėlapyje. Tačiau labiausiai Šanchajus suklestėjo 19 a., kai ėmė skverbtis Vakarai, juos traukė neužšąlantis uostas.
Iš oro uosto į miestą galima atvykti greituoju traukiniu 430 km/val. greičiu. Nespėji apsidairyti, o tu jau vietoje. Turistus čia visada stebina didžiuliai kontrastai – greta spalvingų dangoraižių stovi sukiužusios lūšnos, šalia ištaigingų, švara tviskančių parduotuvių vyksta murzina gatvės prekyba.
Rytiniame Huangpu upės krante – prabangus šiuolaikiškų pastatų rajonas Pudongas, pastatytas buvusiuose pelkynuose. Ryškiausias čia yra 468 m aukščio televizijos bokštas „Rytų perlas“, kurį galima laikyti miesto vizitine kortele, netoliese – 101 aukšto (492 m) Šanchajaus pasaulio finansų centras.
Pudongui nenusileidžia ir vakariniame krante plytintis Bundas. Čia gausu eklektinio, neoromaninio, neogotikinio, neorenesansinio, neobarokinio, klasicistinio, art deco ir kitokių architektūros stilių įvairios paskirties pastatų: bankų, biržų ir laikraščių kompanijų, konsulatų. Pradžioje tai buvo britų įkurta gyvenvietė. Rytinėje prancūzams priklausančio Bundo dalyje buvo įsikūręs pramoninis uostas. Vakare spindintį Šanchajų geriausia stebėti iš Televizijos bokšto. Iš čia miestas – kaip bekraštis žiburių vandenynas. Bet spalvos mirga neilgai – 22 val. visas tas grožis užgęsta, lieka tik būtiniausios šviesos.
Šalia gyvuoja ir kitoks pastatų, gatvių ir paties gyvenimo stilius. Žiemą, kuri čia trunka neilgai, miestą dažnai drengia lietūs, o retas gyventojas turi šildymo sistemą, tad, kol nelyja, reikia viską išsidžiovint – ir dešras, ir kelnes... Tam tinka ne tik ilgi strypai, styrantys prie kiekvienos palangės, bet ir tiesiog medžių, augančių šaligatviuose, šakos. Gatvėse kunkuliuoja gyvenimas – vyksta smulkus remontas, siuvama, šukuojama, verdama ir kepama. Čia netikrina sanitarinės tarnybos, niekas neprašo maisto kilmės dokumentų. Bandelės kepamos viduje statinaitės, kurioje kadaise teliūskavo kokia nors derva, prilipintos prie sienelių. Jei skubi ar neturi pinigų gerai kavinei, pietų įsigysi gatvėje už vieną juanį.
Vidury miesto – gaivi oazė, nepaprasto grožio klasikinis Yu (Malonumų) kinų sodas, užimantis apie 4 ha. Čia ir sausį žydi gėlės ir čiulba paukščiai, o tvenkinyje plaukioja didžiuliai raudoni karpiai. Sodas pradėtas įrengti 1559 m., Mingų dinastijos laikais. Sūnus jį skyrė tėvui, ministrui Pan En. Tuomet tai buvo didžiausias ir prestižiškiausias Šanchajaus sodas, bet kainavo tiek, kad nusmukdė Pan šeimą. Pakeitęs ne vieną šeimininką, nuniokotas karų ir vėl atkurtas, nuo 1961 m. sodas atviras visuomenei, 1982 m. paskelbtas nacionaliniu paminklu. Sunku patikėti, kad 1842 m. šiuose paviljonuose buvo britų armijos bazė, vėliau per sukilimus vienoje iš salių glaudėsi sukilimų vadovybė, o 1942 m. sodą niokojo dar ir japonai. Grįžus kinų valdžiai, beveik viskas buvo sugriauta, 1956–1961 m. vyko dideli atnaujinimo darbai.
Vakare, vaikščiodamas Nanjing Lu (Nankino) gatve, viena ilgiausių (5 km) bei prabangiausių pėsčiųjų gatvių Šanchajuje ir viena gyviausių prekybos gatvių pasaulyje, pasijunti lyg verdančiame įvairių tautų katile. Įdomiausia stebėti vietinius. Jie linksmi, paprasti, mandagūs, paslaugūs ir sportiški. Kinai dainuoja vairuodami autobusą, dviratį ar motorolerį, šoka įsijungę mažą grotuvėlį tiesiog gatvės šurmuly, mankštinasi, kur tik gali, ir džiaugiasi šia diena.
Kad geriau pažintum miestą ir jo istoriją, būtina aplankyti Šanchajaus muziejų ir bent keletą garsiausių šventyklų.
Įspūdingi ir Šanchajaus priemiesčiai. Štai Zhujiajiao, arba lietuviškai – Zhu šeimos kampelis – 1 700 metų senumo 47 kv. km miestas ant vandens. Mūsų lankymosi metais jame gyveno apie 60 000 žmonių. Unikalus savo architektūra ir išsilaikęs geriausiai iš keturių senųjų Šanchajaus priemiesčių. Jo pastatai primena Čingų dinastijos laikus. Kai kuriems archeologiniams radiniams net 5 000 metų.
Kai lėktuvas keliolika valandų tave skraidina namų link, kai Helsinkyje atsuki laikrodį 7 valandom atgal ir ta pati diena vėl prasideda iš naujo, prieš akis plaukia spalvingi, lig tol tik iš pasakojimų ir interneto pažinti vaizdai, dar jauti šventyklų smilkalų ir sausį žydinčių sodų kvapus, o ausyse skamba melodinga toninė kinų kalba, kurios įstengei išmokti vos vieną kitą žodį.
Birutė Simanavičienė
