Slovėnija–Kroatija 2014 m. birželis
Pažintį su Slovėnija pradėjome nuo Bledo miestelio, įsikūrusio prie Bledo ežero, vadinamo Slovėnijos perlu. Kelias naktis praleidome nuošaliame viešbutyje prie ežero, kur galėjome gėrėtis nuostabiais Alpių kalnų vaizdais. Čia, gražioje gamtoje, trankantis perkūnijai, atšventėme ir Jonines su dainom ir šokiais. Aplankėme Triglavo nacionalinį parką, ten pasikėlę keltuvu į Triglavo kalną (2 864 m.) grožėjomės civilizacijos nepaliesta gamta. Pasivaikščiojome po kvapą gniaužiantį gamtos šedevrą – Vingtaro tarpeklį, kur kabančios uolos ir tiltai, po jais šniokščiantys kriokliai ir žalsvai žydras upės srautas. Pabuvojome Postoinos stalaktitų-stalagmitų urvuose, ten pasivažinėjome traukinuku po žeme. Visa tai tiesiog užbūrė savo nepakartojamu grožiu.
Po trumpos pažinties su Slovėnija atvykome į Kroatiją, pajūrio miestelį Okrug Gornį, netoli Trogiro. Čia apsistojome penkioms dienoms, o numatytus objektus lankėme autobusu. Netoli ir jūra buvo. Kroatijoje pakankamai saugu, žmonės nuoširdūs. Tiesa, keliaujant po Kroatiją senais kalnų keliais, per kaimus ir miestelius, ant langinių ir sienų vis dar matyti kulkų palikti pėdsakai. Visa tai neseniai vykusio karo, kuris palietė vos ne kiekvieną šeimą, pėdsakai.
Bet tai jau praeitis. Adrijos jūros vanduo skaidrus ir neįsivaizduojamo sūrumo, nors tai turi ir privalumą: čia niekas neskęsta (bent taip tvirtina vietiniai). Beveik visi poilsiautojai mūvi specialias maudymosi šlepetes, kurios saugo kojas brendant per akmenis ir nuo tiesioginio kontakto su jūros ežiu.
Aplankėme Trogirą su žavingu senamiesčiu. Trogiro senamiestis – vienas labiausiai patikusių Kroatijoje. Čia daug siaurų gatvelių, daugybė bažnyčių ir rūmų bei dailių senovinių namų. Pabuvojome ir Splite su istoriniais Diokletiano rūmais, Dubrovnike, vadinamame Adrijos perlu. Čia dar vienas puikus senamiestis. Storos gynybinės sienos su bokštais, iš kelių pusių supamos žydro Adrijos vandens.
Nors į Kroatiją vykome, tikėdamiesi didelių karščių, bet teko nusivilti. Čia mus lydėjo perkūnijos, liūtys ir oras, panašus į mūsų įprastą vasarą. Trogiro senamiestyje netgi pakliuvome į tokią audrą, kad atrodė dangus su žeme maišosi. Trankėsi perkūnija, iš dangaus krito teniso kamuoliuko dydžio ledukai. Slėpėmės mažoje kavinukėje. Vanduo žaibiškai užtvindė patalpėles ir teko gerokai prabūti vandenyje iki kelių. Po pusvalandžio liūtis liovėsi, ėmė giedrytis. Siaura senamiesčio gatvelė taip pat buvo užtvinusi. Buvo be galo smagu bristi vandeniu, fotografuoti ir matyti linksmus žmonių veidus. Į Okrug Gornio miestelį grįžome tamsoje, paskutiniu laivo reisu. Vietiniai sakė tokios krušos neprisimenantys...
Įspūdžių netrūko ir išvykoje po Adrijos jūros sąlyną. Plaukdami laivu, stebėjome tokį grožį, kad jautėmės lyg rojuje: įlankėlė už įlankėlės, neapsakomi dolomitinių akmenų luitai, smaragdinė jūra, mažutės pušaitės, kurių kamienus aptūpusios čirpia cikados. Pasirodo, jos nieko neveikia, tik savo sparnais plaka, kad apsisaugotų nuo kaitros. Ir kuo karščiau, tuo garsiau jos triukšmauja. Nuo saulės patekėjimo iki laidos šis didžiulis choras nepaliaujamai čirpia. Mažoje Čiovo saloje ragavome grilyje keptą žuvį ir vietinį vyną, maudėmės skaidriame vandenyje. Plaukiant laivu, pro borto tarpą įkrito į vandenį fotoaparato dėklas su asmens tapatybės kortele ir laikrodžiu viduje. Laivo kapitono dėka viskas baigėsi laimingai ir reikalų su ambasada pavyko išvengti.
Palikus Kroatiją, nejučia ėmiau tikėti, kad legenda apie Kroatijos atsiradimą kažkiek tikra – sako, kad kadais, kai dievas kūrė žemę, angelai nešė pilną maišą visokių grožybių. Netyčia maišas, kuris buvo skirtas visam pasauliui po truputį, prairo ir visas grožis iškrito virš Kroatijos. Tikiu, kad dalis tiesos tame yra. Na, bent jau jūrą ir kalnus kroatai turi neišpasakyto grožio.
Rita Būgienė
