Kodėl norėčiau vėl ir vėl sugrįžti į Vieną
Sakoma, kad nesistebintis keliautojas - kaip paukštis be sparnų. Šiai minčiai pritariu 100 proc. Neįmanoma viešint Vienoje nesistebėti jos imperatoriška prabanga ir elegancija, neaikčioti nuo didybės, kurią spinduliuoja Šv. Stepono katedra (viena didžiausių ir gražiausių Austrijos bažnyčių).
Pavergė, sužavėjo, pribloškė! Tokiais štai žodžiais norisi kalbėti apie Vieną. Joje apstu puikios architektūros, akį veriančios gamtos ir... gomurį maloninančių patiekalų. Ach, tas burnoje tirpstantis nuostabusis Vienos obuolių „štrudelis“, verčiantis užsimerkti iš malonumo. O kur dar pikantiškasis Vienos pjausnys (Wiener Schnitzel), plonytis džūvėsėliais apibarstytas veršienos kepsnys? Bet nenukreipsiu kalbos į šalį – gal kada nors savo kulinarinėse televizijos laidose Beata Nicholson ims išsamiai gvildenti gastronomines Vienos virtuvės subtilybes.
Su Viena pažindinausi penkias dienas. Didžiausią įspūdį akims ir sielai paliko Austrijos sostinės senamiestis, o ausims - jaukus karietas tempiančių arklių kanopų kaukšėjimas grindiniu. Kai atsirado galimybė pažvelgti į Vienos panoramą iš Šv. Stepono katedros 96 metrų aukščio šiaurinio bokšto, kai galėjau iš labai arti mėgautis katedros stogo dekoru, fotoaparatas tiesiog kaito. Katedros stogas – ypatingas: dekoruotas daugiau nei 200 000 glazūruotų plytelių. Jos sudaro milžinišką mozaiką, vaizduojančią dvigalvį erelį – Romos imperijos simbolį. Kadangi mano atmintis labai trumpa architektūrinėms-statybinėms detalėms, nemačiau prasmės kvaršinti sau galvos, kiek ir kokių glazūruotų plytelių panaudota dengiant prašmatnųjį stogą. Juk svarbiausia - tai, kas patirta ir išjausta gardžiuojantis Viena!
Besilankant prie Vienos operos pastato ir išgirdus, kaip maloniai imperatoriaus rūmų „dvariškiai“ kviečia pasiklausyti operos, fantazija tiesiog pasileido šuoliais. Regėjau save pokylyje. Mat Vienos operos pastate statomi ne tik operos ir baleto spektakliai, bet ir rengiami prašmatnūs pokyliai.
Viena, kaip ir kiekvienas gilios istorinės praeities miestas, gali atskleisti tiek savo šviesiąją, tiek tamsiąją pusę. Nemažai smalsumo vedinų turistų praveria kavinės „Sperl“ duris vien todėl, kad joje kadaise itin mėgo lankytis Adolfas Hitleris. Bet nėra reikalo per ilgai bastytis po „nereprezentacinius“ objektus, nes mėgautis Belvederio, Šionbruno rūmais – kur kas didesnis malonumas tiek akims, tiek fotoaparatui. Barokinio stiliaus imperatorių vasaros rezidencija, apsupta sodų, alėjų, statulų, fontanų – idealus laimikis kiekvienam fotografui peizažistui. Štai tokiu akcentu šįkart tesibaigia kelionė į Vieną. Tikiu, kad bus dar ir kitų kartų, nes lindėti praradus laiko nuovoką Vienos muziejų kvartale (Museums Quartier) ar klaidžioti valsų karaliaus Johano Štrauso išvaikščiotomis gatvelėmis – neišpasakytas malonumas. Jį norisi kartoti vėl ir vėl.
Vida Jankaitienė
